Komentarai

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »

Jėzus atidavė save mums paskutinės vakarienės menėje, kad mes turėtume apsčiai Gyvenimo. Ne apsčiai mirties.

Jis apie save sako: AŠ Esu Gyvoji Duona. Aš Esu – Kūnas ir Kraujas dėl jūsų. Gyvoji Duona, kuri pati nužengia iš Dangaus ant jūsų altorių kaip Didįjį Ketvirtadienį. Kai Jėzus sako: duona, kurią aš duosiu yra MANO Kūnas už pasaulio gyvybę, tai reiškia, kad Jis save atiduoda mirčiai, kad mes gyventume. Tai yra Didysis Penktadienis.

Būtina atkreipti dėmesį į AŠ Esu ir mano Kūnas. Į AŠ ir MANO. Aš – Gyvoji Duona - nužengiu iš Dangaus ir vaikštau kur pats noriu, o savo kūną Aš imu ir duodu, jis pats be manęs nevaikšto kur nori. Laisvai atiduodu. Aš – visas Asmuo, mano Kūnas - mano dalis.

Didįjį Ketvirtadienį Jėzus įsteigė Eucharistiją - savo Kūno ir Kraujo sakramentą būdamas gyvas. Kad mes visada galėtume priimti Jį gyvą ir taptume vis labiau gyvi per Jį – Esantįjį. Didįjį Penktadienį Jėzus yra miręs, Jis jau negali mums duoti savęs, tik savo Kūną. Jėzus nesako, kad Jo Kūnas yra mūsų gyvybė, bet kad Jo Kūnas yra atiduodamas už mūsų gyvybę, tai yra, kad mes gyventume, atiduodamas mirčiai. Mūsų Gyvybė yra Jis pats = Gyvoji Duona. Todėl nė karto Jėzus nesako: kas valgys mano kūną, bet kas valgys mane = Tą Duoną = Kūną ir Kraują.

Jėzus: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus KŪNO IR negersite jo KRAUJO, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano KŪNĄ IR geria mano KRAUJĄ, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano KŪNAS tikrai yra valgis, IR mano KRAUJAS tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano KŪNĄ IR geria mano KRAUJĄ, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris MANE valgo, gyvens per MANE. Štai DUONA, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo ŠIĄ DUONĄ – gyvens per amžius“.

Jėzus visiems Eucharistiją įsteigė Didįjį Ketvirtadienį, tačiau daugumoje jį švenčia tik kunigai. Patys sau. O žmones verčia švęsti Didįjį Penktadienį. O jeigu kasdien tikintysis savo kunigų verčiamas gyventi didžiuoju penktadieniu? Kiek ilgai jis gali išgyventi? O klausinėjama vieni kitų, kodėl krikščionys yra tokie liūdni? Nes toji Ugnis, Kurios turėtume negesinti, jau vos rusena. Iš kurios pirmieji krikščionys turėjo vieną širdį ir viskuo dalijosi..

Tiems tikintiesiems, kurie tik sekmadieniais aktualizuoja Kristų savo gyvenime, sveika su Juo numirti, kad patirtų tą kainą, kuri buvo už jį sumokėta. Savo asmens Tėvui brangumą. Kaip rašė liuteronų kunigas Ditrichas Bonhoferis. O tiems, kurie trokšta kasdien vykdyti Jo įsakymus, per maža yra su Juo numirti. Jie turi su Juo prisikelti. Kad galėtų būti pasiųsti į pasaulį.

Roma, 2011 m. Birželio 27 d. 17:00