Bažnyčios ABC. Velykų tridienis. Didysis ketvirtadienis

Didysis ketvirtadienis atveria Velykų tridienio – Kristaus kančios ir prisikėlimo minėjimo duris. Šią dieną minima Eucharistijos įsteigimo ir kunigystės šventė.

Pirmaisiais Bažnyčios amžiais Vakaruose Didysis ketvirtadienis buvo skirtas atgailautojų, pasninkavusių visą Gavėnią, susitaikymui ir grįžimui į bendruomenę.

7 a. jau pastebima dviejų šv. Mišių praktika: rytinės ženklino gavėnios pabaigą, o vakarinės buvo skirtos Jėzaus Paskutinei vakarienei su mokiniais atminti. Popiežius savo katedroje tą dieną šventindavo aliejus, naudojamus sakramentams.

Šiandien po 1951 metais prasidėjusios liturginės reformos Didysis ketvirtadienis turi dvejopą atspalvį. Ryte kiekvienas vyskupas su savo vyskupijos kunigais aukoja Krizmos Mišias (pagal vieno iš šventųjų aliejų pavadinimą), per kurias šventina trijų rūšių aliejus.

Be to, ši diena yra ir Kunigystės šventė.

Vakare švenčiame Jėzaus Paskutinės vakarienės Mišias, tai – Eucharistijos įsteigimo momentas.

Nuo 7 amžiaus šią dieną lydi Evangelijoje pagal Joną minimo Kojų mazgojimo atkartojimas, giedama giesmė Mandatum novum – „Aš jums duodu naują įstatymą“.

Kas tai per ženklas ir kodėl Didįjį ketvirtadienį iki pat Velyknačio tyli varpai, aiškina kun. Saulius Rumšas OP.

Laidą parengė Saulena Žiugždaitė ir Gediminas Šulcas