Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia: istorija ir dabartis

2013 m. Balandžio 18 d. | 634 peržiūros | Komentarų nėra

Pradedame laidų ciklą apie Lietuvos bažnyčias. Ciklą pradedame trumpu pasakojimu apie Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune.  Apie bažnyčios istoriją ir dabartį, šalia jos įsikūrusią Maldos pagalbos tarnybą pasakoja Bažnyčios rektorius kunigas Vytautas Brilius MIC.

 Kauno šv. Gertrūdos bažnyčia nuo seniausių laikų plačiai garsėjo Dievo malonėmis, tarnau­dama žmonių maldai ir gailestingiems darbams. Statyta maždaug 1460-1480 metais kaip neparapijinė kapinių koplyčia, ji yra viena iš seniausių bažnyčių Lietuvoje. Ji buvo pastatyta kaip kapinių koplyčia ir niekada nebuvo parapijinė bažnyčia. Pradžioje ja rūpinosi  Kauno katedros kunigai.

1750 m. bažnyčia buvo patikėta gailestingųjų brolių rokitų brolijai, kuri įpareigojo brolius ne tik laikytis trijų vienuoliškų įžadų (skaistybės, neturto ir klusnumo),  bet ir rūpintis vargšais ir sergančiaisiais maru.

Prie bažnyčios buvo pastatytas vienuolynas ir prieglauda. Vėliau čia įsikūrė dar ir gailestingosios seserys karitietės iš Prancūzijos. Kartu su broliais rokitais ir vėliau, jiems išnykus, jos globojo vargšus ir ligonius, bažnyčiai paliko „šaričių" vardą. Po 1963 m. su­ki­limo caro valdžia seseris išvaikė, o baž­nytėlė vėl atsidūrė Kauno katedros globoje. 1922 m. prie jos įsikūrė Marijonų vienuolija, kurios apaštalinė veikla labiausiai buvo orientuota į švietimą bei kultūrą. Bažnyčią pamėgo Kauno studentai, dėstytojai ir moksleiviai.

1948 m. bažnyčia buvo uždaryta ir paversta medicininės įrangos sandėliu. Po sugrąžinimo tikintiesiems vėl atiteko Marijonų vienuoliams.

Didžiausia sakralinė vertybė šv. Gertrūdos bažnyčioje yra kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, anksčiau stovėjęs kapinių koplytėlėje, vėliau perkeltas į bažnyčios bokštą, o baž­nyčios uždarymo laikotarpiu priglaustas viename iš Katedros altorių. Nuo seno jis garsė­jo tikinčiųjų gaunamomis malonėmis ir buvo labai gerbiamas.

Per karus ir gaisrą nesunaikintas, jis ir šiandien yra žmonių gausiai lankomas, nuoširdžiai gerbiamas ir tapęs dieviškųjų malonių šaltiniu visiems, nuoširdžiai to prašantiems.

Kryžius stovi bažnyčioje tarp senojo ir naujojo altorių. Tikintieji turi galimybę prie jo prieiti ir pagarbinti. Aplinkui ant bažnyčios sienų aukso spalvos rėmuose sudėti votai - tikinčiųjų padėkos ir prašymo ženklai.

Taip pat vienas iš svarbių bažnyčios akcentų – V. Kvašio sukurtos nuostabios Kryžiaus kelio stotys.

 

Prie Šv. Gertrūdos bažnyčios įsteigta marijonų vienuolių įsteigta Maldos pagalbos tarnyba. Čia telkiami tikintieji, kad gailestinga Kristaus dvasia, susibūrę prie malonėmis išgarsėjusio kryžiaus, melstųsi vieni už kitus. Jų maldą, tikėjimą ir meilę simbolizuoja negęstančios liepsnelės Žvakių šventovėje. Aukotojo įžiebta žvakė dega septynias dienas, per kurias jo intencija meldžiasi kitas maldos talkininkas. Šimtai kasdien degančių žvakių liudija Kristaus bažnyčios narių solidarumą ir meilę, kurią suvienija ir pašventina kiekvieno penktadienio šv. Mišios, aukojamos tos savaitės intencijomis. Kiekvienas žmogus, kuriam reikalinga maldos parama sunkumų ar džiaugs­mo akimirkomis, gali kreiptis į Maldos pagalbos tarnybą ir paaukoti žvakei arba tiesiog pa­prašyti maldos savo intencija. Net jei pats būtų nekrikščionis ar netikintis, maldos talkininkai užtars jį dieviškojo Gailestingumo akivaizdoje.

Prašyti maldos ir uždegti žvakę šventovėje ir koplyčioje žmones skatina įvairios priežastys. Daugiausia prašoma Dievo palaimos ir sveikatos, taip pat – taikos ir santarvės šeimoje, apsaugoti žmogų nuo girtuoklystės, padėti surasti tinkamą darbą, prašoma maldos už mirusius ir kitomis intencijomis. Žmogus paprašo už jo intenciją pasimelsti, bet nežino, kas už jį pasimels. Jis taip pat pakviečiamas pasimelsti už kitą žmogų, jo šeimą, artimuosius, kurių jis nepažįsta, nežino, kas jie, iš kur. Tai stiprina bažnytinę bendruomenę. Votyvinę arba maldavimo žvakę (savo žvakės atsinešti nereikia) žmogus melsdamasis uždega drauge su Maldos pagalbos darbuotoja. Svarbiausia – susikaupimas, rimtis, viltis ir padėka Aukščiausiajam už nugyventas dienas. Melstis už kitą, nepažįstamą žmogų ar jo artimuosius, reikia septynias dienas be pertraukos, kol šventovėje ta intencija dega žvakė. 

Jei pritrūksta žmonių, galinčių pasimelsti viena ar kita intencija, jos operatyviai perduodamas marijonų talkininkams ir maldos bendrijoms į Floridą, Aliaską (JAV), Belgiją, Angliją. Ten taip pat pasimeldžiama už mūsiškius, jų sielas. Nes Dievo žodžiui, maldai ir meilei ribų bei nuotolių nėra.

 Kiekvienas žmogus gali tapti Maldos pagal­bos tarnybos bendradarbiu, jeigu sutiks pasimelsti kito intencija. Tuomet kažkuri ar net kelios žvakelės, degančios Šventovėje, Dievui rodys šio tikinčiojo maldą ir meilę. Norintiems pasimelsti už kitus, intenciją galima gauti apsilankius Maldos pagalbos tarnyboje ar mums paskambinus, užėjus pas bažnyčios budėtoją, arba elektroniniu paštu.

Laidą parengė Gediminas Šulcas.

Bernardinai.TV

Temos » Bažnyčia

Susijusios laidos

Kun. Rolandas Taučius, homilija balandžio 15Kun. Rolandas Taučius OFM. Atpažinti Prisikėlusįjį 0 komentarų

Kun. Antanas Saulaitis SJKun. Antanas Saulaitis SJ. Kur yra Dievas sunkiais laikais? 0 komentarų

Kun. Juozapas Marija Žukauskas OFMKun. Juozapas Marija Žukauskas OFM. Švenčiame Bažnyčią 689 peržiūros | 0 komentarų

Vyskupas Lionginas Virbalas SJVysk. L. Virbalas SJ: linkiu giedro žvilgsnio, neabejingumo, aktyvumo 799 peržiūros | 1 komentaras

Leonas XIII popiežius (1810-1903)Bažnyčios socialinio mokymo gimimas 2 komentarai

ŠventiejiBažnyčios ABC. Gydyti pasaulį šventumu 0 komentarų

Toronto Prisikėlimo parapija, misiosBažnyčios ABC. Šv.Mišios (I) Žodžio liturgija 1306 peržiūros | 1 komentaras

Mišios Klaipėdos pranciškonų vienuolyno koplyčiojeBažnyčios ABC. Kam mums reikalinga Bažnyčia? 0 komentarų

Lietuvos tikinčiųjų Memorandumas 1972 m.Memorandumas,nuplėšęs melo šydą 0 komentarų