Nuo Babelio bokšto Sekminių link

2013 m. Gegužės 16 d. | Komentarų nėra

Parengta pagal Andriaus Navicko knygą Laiškai plaukiantiems prieš srovę.

Pradžioje buvo Žodis, – rašoma Šventajame Rašte. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir visa jame buvo vieninga. Iš to Žodžio radosi žodžiai, tai yra kiekvienas iš mūsų, turintis savo žinią, savą skambesį. Tačiau harmonija tęsėsi neilgai – ją sugriovė nuodėmės disonansas. Harmonijai reikia kiekvienos natos derinimosi prie visumos ir kartu visumos svetingumo net ir mažiausiam fragmentui. Disonansas prasideda nuo varžytuvių, nuo to, kai nebenorime leisti kitam būti kitokiam, kai norime pavergti, nutildyti, įtraukti į savo schemas.

Žmonės po nuopuolio tampa kaltintojais. Adomas kaltina Ievą, jog ji įkalbėjo paragauti uždrausto vaisiaus. Kainas tūžta, kad Dievas nemato jo privalumų, palyginti su Abeliu.

Žmonija nutolsta nuo pirmapradės harmonijos, žmonės nebenori būti Kūrėjo žodžiais, kurie darniai gula į pasaulio pasakojimą, jie nori pasakoti savo istoriją, turėti savo žodžių. Žmonės baiminasi būti silpni, nori įrodyti sau ir kitiems savo galią, ir jos simboliu tampa Babelio bokštas. Jis statytas negailint jėgų bei energijos ir turėjo tapti žmonijos sugebėjimo tvarkytis savarankiškai simboliu.

Tarsi turėtume džiaugtis ir tuo, kad grandiozinė statyba įtraukia skirtingų žmonių, kurie triūsia šalia. Tačiau pirmasis globalus žmonijos projektas ne tik negrąžina prarasto solidarumo, tačiau visiškai suskaldo žmoniją. Žmonės pradeda kalbėti skirtingomis kalbomis ir išsisklaido po žemę. Kalba – tas didis žmogaus išskirtinumas iš visos kūrinijos, – ne vienija, bet skiria.

Tai vienas iš pasakojimų, kurį mums padovanoja Šventasis Raštas. Perspėdamas, kad kiekvienas bandymas statyti globalius svajonių rūmus vien iš galios ir pragmatiškumo plytų neišvengiamai baigiasi skaudžia nesėkme. Tik ar mes įsiklausome į tokius perspėjimus? Veikiau esame įsitikinę, kad žinome geriau, nuolatos statome grandiozines iliuzijų pilis ir paskui gailiai raudame po jų skeveldromis.

Svarbiausia Babelio pamoka – neįmanoma pasiekti vienybės, kartu siekiant padaryti kitą saviškiu, ištirpdyti jo kitoniškumą, primesti savo galią.

Tačiau Šventajame Rašte atrandame ir kitą pasakojimą apie kitokios vienybės kūrimą, apie skeveldrų sudėliojimą į nuostabią visumą. Kaip Kristus vadinamas naujuoju Adomu, taip ir Šventosios Dvasios įžengimas į istoriją per Sekmines tampa Dievo meilės atsaku Babeliui.

Dvasia guodėja, stiprintoja, vienybės šaltinis – ji yra ta galia, kurios visada ilgėjosi ir troško žmogus. Kūrėjas dovanoja mums šią galią, tačiau tik tada, kai jau esame išgyvenę Kryžiaus patirtį, kai suvokiame, jog laimėti turime ne prieš kitus ar prieš Dievą, bet prieš širdyje pasistatytą kalėjimą, ir iš jo ištrūkti galime tik pasiduodami Dievui, tik ryždamiesi rizikingam „tebūnie“ nuotykiui.

Sekminės be Velykų būtų virtusios eiliniu farsu, dar vienu žmonių puikybės patenkinimo bandymu. Idant galėtume priimti Šventosios Dvasios dovanas, pirmiausia turime išmokti būti silpni, suprasti, kad tarnystė ir pasiaukojimas kitam, o ne jo užvaldymas yra autentiškos bendrystės pamatas.

Apaštalų darbuose skaitome, kad staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur sėdėjo mokiniai. Pastarieji buvo paliesti Šventosios Dvasios ir prabilo kitomis kalbomis. Visi tai matę labai stebėjosi ir spėjo, kad mokiniai prisigėrė jauno vyno.

Ir vėl matome nuostabų Dievo veikimą – Jis tarsi viesulas įsiveržia į istoriją, ir visos perskyros, kurios skyrė žmones, ištirpsta, kaip kad bangos nuplauna įspaudus ant pajūrio smėlio. Skirtingos patirtys, kalbos, skoniai, net įsitikinimai nebegali atskirti žmogaus nuo žmogaus, nes turime bendrą pagrindą – Šventąją Dvasią.

Dievo kuriama vienybė visada glumina žmogų, visada yra tų, kurie, matydami meilės darbus, raukysis, sakydami, jog čia per daug emocijų ir aistros, trūksta šalto proto ir racionalumo, veikiama tarsi prisigėrus jauno vyno. Tačiau apaštalai nebijojo atrodyti keisti ir juokingi, jie nesirūpino Kristaus sekėjo įvaizdžiu, jiems rūpėjo vykdyti Dievo valią, braunantis per visas kliūtis, taip pat ir tas, kurios mus skiria vieną nuo kito.

Sekminės yra Bažnyčios gimtadienis. Ji gimsta ne kaip racionalus projektas, be ilgalaikės strategijos, turimų išteklių įvertinimo ar vadybos patirties. Jos pirmieji nariai buvo keisti aplinkiniams, tarsi prisigėrę jauno vyno, absoliuti dauguma jų netrukus priėmė kankinystės vainiką. Bažnyčia gimsta ne kaip institucija, sistema, bet kaip Marijos „tebūnie“ atkartojanti bendrystė, bendrakeleiviai kelyje iš savojo egoizmo pragaro į pažadėtąją Dievo Karalystę.

Kitaip nei Babelio bokštas, Bažnyčia atsirado kaip Šventosios Dvasios dovana. Nors turėtume pripažinti, jog per visą Bažnyčios istoriją mes vis bandome ją pasisavinti iš Dievo. Dažnai tik dėl to, kad baiminamės, jog Dievas per mažai ja rūpinasi, norime, kad ji taptų populiaresnė, veiksmingesnė, paprasčiausiai nesuprantame, kaip ji gali išlikti, blaškoma istorijos bangų.

Per visą savo gyvavimo istoriją Bažnyčia buvo paradoksas ir slėpinys. Ji visada apglėbė daugiau vargšų, ligonių, paliegėlių nei savimi pasitikinčių visuomenės elito atstovų. Maža to, kai tik elitas bandydavo perimti kontrolę į savo rankas, Bažnyčia pradėdavo panašėti į Babelio bokštą, tapdavo ne Šventosios Dvasios, bet žmonių projektu, kuris neišvengiamai sužlugdavo, palikdamas daug skeveldrų ir kraujuojančių žaizdų.

Algirdo Darongausko nuotrauka

Vėlgi stebuklas, jog šios griūtys nesunaikindavo Bažnyčios, kuri iš kiekvienos krizės pakildavo net sustiprėjusi, dar kartą prisiminusi tiesą, kad jos stiprybė – ne narių skaičius, valdomas turtas ar politinė įtaka, jos šventumas ir misija – tai nuolatinis „tebūnie“ atkartojimas Dievui. Bažnyčiai niekada netiko dvasinio kruizo laivo, į kurį susirenka tik galingiausieji ir įtakingiausieji, vaidmuo. Ji veikiau yra gelbėjimosi ratas tiems, kurie plūduriuoja, sudužus jų ligtolinio gyvenimo laivui. Ji šventa ne tuo, kas yra jos nariai, – jie dažnai net didesni nusidėjėliai nei tie, kurie bando gyventi be Bažnyčios. Ji šventa tiek, kiek nuolankiai atsižada  kitos tapatybės, išskyrus tą, kurią jai dovanoja Jos įkūrėjas.

Bažnyčia visais laikais tikintiesiems buvo ir yra reikalinga ne dėl to, kad padeda veiksmingiau tikėti, jog esą imasi tarpininko tarp žmogaus ir Dievo vaidmens. Ji svarbi, nes puoselėja ir skleidžia žmonėms Dievo Žodį, taip pat primena, kad sekimas Kristumi visada turi bendrystės matmenį. Susitikimas su Dievu visada unikalus ir nepakartojamas, tačiau keliavimas paskui Jį visada mus sujungia su kitais, įjungia į Dievo Tautą.

Kai buvau studentas, mane tiesiog nutvilkė krikščionybės kritiko, filosofo Friedricho Nietsczhe‘s teiginys, jog esą tebuvo tik vienas krikščionis, ir tas numirė ant kryžiaus. Juk iš tiesų, kiek mes tesugebame būti į Jį panašūs? Kiek Bažnyčioje galime atrasti tos Jėzaus gaivos ir besąlygiškos meilės? Gal iš tiesų sąžiningiausiai elgiasi tie, kurie sako: Jėzui ir tikėjimui – taip, o Bažnyčiai ir jos dogmoms – ne?

Taip, Bažnyčios istorijoje mes galime atrasti daug dėmių, paslydimų, net pykčio ir manipuliacijų. Tačiau, jei sąžiningai įsižiūrėsime, pamatysime ne tik tai, bet ir nuolatinę pastangą gręžtis į Dievą, meilės rizikos judesį. Taip, ne kartą istorijoje atrodė, jog keliaujame atgal nuo Sekminių Babelio link. Būta vaisingų ir nevaisingų bandymų reformuoti Bažnyčią. Tačiau, paradoksalu, bet vaisingiausias reformas įgyvendino ne tie, kurie degė reformų karščiu ir turėjo išplėtotų projektų, bet tie, kurie galvojo ne tiek apie Bažnyčios ateitį, kiek apie jos ištakas, teikiančias jai gyvybę.

Popiežius Benediktas XVI drąsiai žengė tikėjimo keliu.

EPA nuotrauka

Popiežius Benediktas XVI rašė: „Tai, kas buvo neįmanomas dalykas, šiandien tampa normalu – žmonės, kurie seniai nusigręžė nuo Bažnyčios credo, ramia sąžine vertina save kaip išties pažangius krikščionis. Bet jų supratimu vienintelis mastelis, kuriuo matuotina Bažnyčia, yra tikslingumas, tikslingas Bažnyčios veikimas. Žinoma, lieka klausimas: kas turi būti tikslinga ir dėl ko visa tai funkcionuoja? Kad būtų kritikuojama visuomenė? Teikiama parama plėtrai? O gal bendruomenės šventėms?“

Grįžkime prie Sekminių ir pamatysime, kad Bažnyčia gimė ne tam, kad reformuotų visuomenę, suteiktų mūsų gyvenimams dvasingą aplinką, ji gimė, kad išlaikytų nenutrūkstantį Dievo tautos dialogą su Kūrėju ir jos bendrystės matmenį.

Mes atrandame Jėzų Bažnyčioje ne todėl, kad Jo kitur nėra, bet todėl, jog ten, kur plėtojasi pokalbis su Viešpačiu, neišvengiamai išauga Bažnyčia ir tol, kol žmogus ne tiek kalba savo vizijas Dievui, bet įsiklauso į Jo svajonę, jokie Babelio bokštai jos neužgoš. 

Bernardinai.TV

Temos » Krikščionybė

Susijusios laidos

Caravaggio, Kūdikio pagarbinimas, detalėKun. Algirdas Toliatas. Jei nori išmokti mylėti, pasižiūrėk į motiną 0 komentarų

VanduoSekmadienio homilija. Krikščionio tapatybė 691 peržiūra | 0 komentarų

Sieger Koder paskutinė vakarienėKun. Vladimiras Solovej. Skiriamasis ženklas 713 peržiūrų | 0 komentarų

Pagalba daiktaisBažnyčios socialinis mokymas ir dovanojimo kultūros ugdymas 0 komentarų

Donatas PuslysDonatas Puslys. Būti krikščionimi - tai būti kelyje 924 peržiūros | 0 komentarų

Triumfuojanti krikščionybėDiskusija. Krikščionybė ir Vakarų civilizacija 314 peržiūrų | 0 komentarų

Viktorija SilenkovaitėViktorija Silenkovaitė. Tikėjimo kelionėje su muzika 0 komentarų

sekmininku istorijaPažintis su Lietuvos krikščionių bendruomenėmis: sekmininkai 829 peržiūros | 0 komentarų

Reformatai BirzuosePažintis su Lietuvos krikščioniškomis bendruomenėmis: evangelikai reformatai 904 peržiūros | 1 komentaras

PažaislisPažaislis – Gražiosios Meilės Motinos namai 726 peržiūros | 0 komentarų