Luigi Bonazzi. Ką mums reiškia tikėjimas ir Bažnyčia?

2013 m. Birželio 20 d. | 378 peržiūros | Komentarų nėra

Birželio 13 d. apaštalinis nuncijus Luigi Bonazzi Kretingoje susitiko su miesto visuomene, kuriai buvo pakviestas kalbėti tema "Ar šiandieniam žmogui reikalingas tikėjimas ir Bažnyčia?". Siūlome  susitikimo vaizdo įrašą  ir tekstinę santrauką.

Šiandien pamąstykime apie tikėjimo svarbą gyvenime, koks yra mūsų tikėjimo gylis ir konsistencija. Nenoriu skaityti pranešimo, bet ketinu pasidalinti keletu minčių apie tikėjimą, kurias kartu galime apsvarstyti.

Tikėjimas yra tiesiog neišvengiama gyvenimo dimensija. Galime negyventi tuo, ką vadiname krikščionišku tikėjimu į Dievą, bet iš tikrųjų negalime gyventi be kokio nors tikėjimo. Tiesiog negalime gyventi be klausimo „kodėl“, neturėdami idealo. Turbūt labai gerai skiriame dienos pradžią, kai atsibudę pradedame savo dieną turėdami tikslą bei idealą ir ko siekti, nuo ryto, kai neturime ką veikti, neturime idealo.

Kiekvienas iš mūsų stengiamės turėti asmeninius tikslus, nes gyvename „dėl ko“. Dėl labai suasmeninto „dėl ko“. Prieš dvi savaites popiežius paskelbė palaimintuoju katalikų akcijos prezidentą, kuris mirė Aušvico koncentracijos stovykloje. Kai jis jau buvo pasmerktas egzekucijai, pasakė savo draugams: „Prašau, pasakykite mano žmonai, kad visada buvau jai ištikimas ir kasdien apie ją galvojau, jog ją labai myliu“. Jis buvo tas, kuris tikėjo Dievą ir mylėjo Jį, bet ta jo meilė Dievui buvo suasmeninta į tam tikrą konkretų veidą, ir jam tas Dievo veidas buvo jo žmona.

Taigi negalime gyventi be „kodėl“ ir „dėl ko“. Kiekvieną dieną išgyvename gėrio ir blogio pasekmes, sujungtas su tikslu, dėl kurio gyvename. Noriu pakalbėti apie mūsų pasirinkimų pasekmes, remdamasis popiežiaus Pranciškaus pateiktu pavyzdžiu.

Jis kalbėjo, kad visas pasaulis šiuo metu yra krizėje. Krizė yra sunkus ir skausmingas momentas, bet, kaip pabrėžė popiežius, tai mums gali būti gera atspirtis, jei tik suprasime krizės gelmę. O kokia yra toks krizės prigimtis, kurią dabar išgyvename? Norėtume sakyti, kad tai ekonomikos arba darbo krizė, nes nėra darbo vietų. Iš tikrųjų išgyvename žmogaus krizę. Darbo vietų stygius ir ekonominės problemos kyla iš fakto, kad pamiršome į mūsų interesų centrą iškelti žmogų. Popiežius pateikė pavyzdį, kurio išmoko iš žydų istorijos:

Vienas žydų mokytojas pasakojo istoriją, kad žydai statė Babelio bokštą iš plytų. Tam, kad pagamintų plytas, reikėjo daug dirbti – pririnkti šieno, išmirkyti, suteikti formą. Kiekvienai plytai padaryti reikėjo išlieti labai daug prakaito. Lipdant plytą ant plytos bokštas kilo vis aukščiau. Tačiau kuo buvo aukščiau, tuo sunkiau užkelti plytas. Atsitikdavo taip, kad kartais plytos išsprūsdavo ir nukrisdavo ant žemės. Tai būdavo tragedija, didelis praradimas, ir labai skaudžiai bausdavo darbininkus, dėl kurių nukrisdavo plyta. Kartais krisdavo ne plyta, o žmogus. Tačiau jei nukrisdavo žmogus, nieko nebausdavo.

Popiežius sako, kad tokią krizę išgyvename ir šiandien. Žmogus nieko nebereiškia, o reiškia pinigai. Kas vadovauja ir duoda nurodymus daugybei sprendimų, kuriuos turime atlikti visuomenėje? Pinigas. Popiežius primena, jog Dievas mums davė pasaulį, kad jį saugotume ir augintume, atidavė jį vyrui ir moteriai, o ne pinigui. Krizę išgyvename todėl, kad šiandien žmogus yra vergas. Taip atsitinka todėl, kad gyvename tam, kad bankuose augtų sąskaitos. Priešpriešiname materialines vertybes žmogiškoms vertybėms. Turime išsilaisvinti iš šių ekonominių struktūrų, kurios mus paverčia vergais. Turime būti atsargūs, kad mūsų neužvaldytų vartojimo mentalitetas. Užuot rūpinęsi, kad mūsų vaikas turėtų naujausią kompiuterį, verčiau rūpintumės, kad vaikas mylėtų gėrį ir vengtų blogo, būtų dėmesingas aplinkiniams ir draugams, būtų pajėgus aukotis dėl kito žmogaus gėrio. Labai svarbu, kad mūsų neužvaldytų patogumų troškimas.

Taigi mūsų asmeninio gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų pasirinkimų. Man labai patinka šv. Augustino vizija. Jis sakė, kad žmonijos istorija priklauso nuo dviejų meilės tipų, kurie iškelia du skirtingus visuomenės tipus: žmogaus visuomenę ir Dievo visuomenę. Kaip kuriama žmogaus visuomenė? Per meilę, kuria mylime pačius save, Žemę paverčiame ašarų pakalne, nes visi galvoja tik apie tai, kaip mylėti save. Meilė, nukreipta į save, veda viso ko griūties link. Šv. Augustinas, gyvenęs V a., matė ir įžvelgė mūsų egoizmą, turintį tendenciją sugriauti visą pasaulį.

Antroji meilė – meilė artimui, kuri sugeba atsisakyti savęs dėl kito gėrio. Ji iš Žemės padaro nuostabų sodą, skirtą visiems, kuriame visiems gera būti. Ši kova tarp dviejų meilių, egoistinės ir altruistinės, visada buvo matoma, ją išgyvename ir šiandien. Todėl mums reikia pasirinkti, ar norime visuomenės, kurioje visi vieni su kitais kovoja, visuomenės, kur asmeniniai interesai tampa svarbiausiais ir tokiu būdu žmogus žmogui tampa vilkas, ar norime tokios visuomenės, kurioje būtume pajėgūs mylėti ir tarnauti vieni kitiems. Tad kokios meilės norime: ar tokios, kurios pabaiga yra pasaulio griūtis, ar tokios, kuri veda į pasaulio kūrimą?

***

Ar reikia Dievo tam, kad būtume geri? Ar reikia tikėti Dievu, kad būčiau geras ir nuolankus žmogus? Šiaip būtų galima pasakyti ne. Iš tikrųjų istorijoje buvo daug didžių žmonių, kurie buvo filantropai, mylėjo žmoniją be Dievo. Tačiau pagalvokite apie pasaulio situaciją, tikrąją žmogiškosios būtybės situaciją. Ją aprašo apaštalas Paulius. Jis sako: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19). Ši situacija puikiai apibūdina žmogų. Nepaisant to, jog norime daryti gėrį, matome pasaulį, kad jis yra blogio valdžioje.

Kodėl Dievas mūsų ieško? Todėl, kad Dievas nėra tas, kuris sukūrė ir apleido. Jis yra kuriantis Dievas, kuris nori, kad jo kūrinys būtų turtingas tuo, kuo turtingas yra pats Dievas, kad mūsų gyvenimas būtų praturtinamas Juo. Dievas beldžia į duris ne tik todėl, kad Jį pažintume, imtume melstis Jam ir garbinti. Taip, tai turėtų įvykti, nes garbinimas yra dėkingumo pasekmė. Jis nori, kad galėtume pažinti Jį ir patys save ne tik tokius, kokie esame, bet ir kokie galime būti jo malonės dėka. Didysis Dievo troškimas yra atiduoti visą save mums.

Žmogus dėl nuodėmės prarado savo kilnumą. Dievas beldžia į duris, kad padėtų mums iš naujo suprasti kilnumą, kurį esame praradę. Dievas, matydamas, jog Jo kūrinys turi akmens širdį ir jos vedamas mėto akmenis į kitus, nori, kad Jo kūrinys vėl atgautų kūninę širdį. Kadangi žmogus pats vienas nepajėgia pakeisti savo širdies, Dievas ateina pas jį ir atiduoda jam save. Dievas beldžia į duris dėl dviejų priežasčių – kad išgydytų mūsų akmeninę širdį ir pakeistų į kūninę širdį, ir kad žmogus dalyvautų Dievo gyvenime bei gautų visa, ką Jis turi.

Dievo įsikūnijimo tikslas – kaip sako Rytų Bažnyčios tėvai – sudievinti žmogų. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu. Retai apie tai galvojame, nes esame apsunkę nuo kasdienių rūpesčių. Degalai, kuriuos jis nori duoti, yra pajėgumas mylėti, kuriantis Dievo pasaulį. Jis apsaugo nuo savęs sunaikinimo. Dievas mūsų ieško, kad būtume pajėgūs mylėti ir numirti dėl kito, kad galėtume tarnauti, o ne dominuoti. Tai idėja, kuri erzino didįjį mąstytoją F. Netzschę, vadinusį krikščionybę vergų religija. Jo idealas buvo „super žmogus“, kuris kaip akmuo triuškintų viską savo kelyje. Žmogus, kuris turi pasisekimą gyvenime, jeigu dominuoja. Tas F. Nietzsche‘s idėjų pasekmes matėme per Antrąjį pasaulinį karą, kai žmonės nori valdyti vieni kitus, tautos pavergti tautas. Rezultatas – susinaikinimas.

***

Man labai patiko viena vieta knygoje apie musulmonų mistiką. Jis uždavė sau tiesos, grožio ir gėrio klausimus, bet pats vienas nesugebėjo rasti atsakymų. Jis parašė, kad žmogaus gyvenimas yra šviesos ieškojimas. Jis gali eiti pirmyn laukdamas, kol šviesa pati ateis. Tai tarsi ėjimas žmogaus, kuris pasiekia jūrą, atsisėda ir laukia, kol patekės saulė ir jį apšvies.

O kaip mums šiose paieškose padeda krikščioniška patirtis? Krikščioniško gyvenimo naujovė yra tokia: ne vien žmogus yra tas, kuris ieško. Yra kažkas Kitas, kuris ieško žmogaus. Pats Dievas ieško žmogaus, kad atiduotų save ir teiktų šviesą. Šis vaizdinys labai gražiai pavaizduotas Apokalipsėje, kur Dievas yra prie durų ir beldžia. Ne mes esame tie, kurie ieškome Dievo – Dievas ateina pas mus. Tai galioja visiems – ir tikintiems, ir netikintiems žmonėms.

Saulius kovojo su krikščionimis, bet kelyje į Damaską Jėzus jo laukė ir susitiko bei perkeitė jo gyvenimą. Taip jis elgiasi su kiekvienu iš mūsų – beldžiasi į duris, tačiau palieka laisvę, ar atidaryti duris ir įsileisti. Atverti duris ir yra tai, ką vadiname tikėjimu. Tikėjimas yra momentas, kuris laukia mūsų. Tai yra malonė. Kai atidarome duris, mūsų gyvenimą lydi Dievas, kuriam leidome įeiti.

Jeigu neatidarysime durų, jos ir liks uždarytos. Krikščionimis negimstama, jais tampama. Taigi tapti krikščionimi ir atidaryti Dievui duris, įpareigoju save visą. Kokie yra ženklai, kurie rodytų, kad jau atidariau Dievui duris?

Vieną citatą noriu pasakyti, kurią užrašė žinoma rašytoja filosofo Sartre‘o žmona. Ji augo krikščioniškoje šeimoje. Jos tėvas nebuvo praktikuojantis, o mama pamaldi, bet jos pamaldumas buvo labai išorinis. Ji, matydama, kaip gyvena mama ir tėtis, susidarė tokį dievo vaizdinį: Dievas draudžia daug dalykų ir nieko pozityvaus nereikalauja, nebent sukalbėti maldelę ar nedidelę praktiką, nekeičiančią gyvenimo. Todėl ji apleido krikščionybę, nes tokia forma jos visai nedomino. Tai buvo pasyvi ir nuobodi religija.

Krikščionybė nenuobodi tada, kai perkeičia mūsų gyvenimą, vietoj akmeninės širdies dovanoja kūnišką širdį, kiekvieną dieną skatina mus mylėti visus žmones. Kiekvienas krikščionis, kasdien sutinkantis kitą žmogų, turėtų matyti mylėtiną asmenį. Lygiai kaip ir Jėzus, kai sutikdavo minias, visą save atiduodavo. Nė vienas, praėjęs pro Jėzų, nelikdavo nepaliestas. Jeigu krikščionis atidaro duris Dievui, jis priima meilę, kuri padaro pajėgų mylėti, dovanoti save kitiems. Jeigu nerodysime tokios meilės, sugebėjimo šypsotis ne tik draugams, bet ir priešams, gyvensime nuobodžia krikščionybe, kuri nieko nepatraukia. Lygiai kaip Jėzus turėtume sugebėti nugalėti blogi gėriu. Tada krikščionis tampa žmogumi, mokančiu eiti per gyvenimą ne pasitikti mirties, bet pasitikti gyvenimą. Tai vienas iš tikėjimo ženklų, kuris yra šiek tiek miegantis mūsų visuomenėje. Daugybe atvejų mes, krikščionys, neliudijame, kad tikime gyvenimu, o ne mirtimi.

Kartais mes pasitinkame mirties problemą ne kaip krikščionys. Dažnai matau žmones, priklausančius netgi parapijų pastoraciniam komitetui, žmones, kurie jau turi viešo ir autentiško krikščionio antspaudą, bet, susidūrę su artimųjų mirtimi, visai palūžta. Tuo tarpu krikščioniui mirtis yra vartai į gyvenimą. Tai vienas iš tikėjimo ženklų, kuris perkeičia.

Užrašė Monika Midverytė

Bernardinai.TV

Laidų ciklas » Būti krikščionimi

Susijusios laidos

Pagalba daiktaisBažnyčios socialinis mokymas ir dovanojimo kultūros ugdymas 299 peržiūros | 0 komentarų

Donatas PuslysDonatas Puslys. Būti krikščionimi - tai būti kelyje 924 peržiūros | 0 komentarų

Viktorija SilenkovaitėViktorija Silenkovaitė. Tikėjimo kelionėje su muzika 0 komentarų

Kryžius vyniseJėzaus Kristaus kančios kelio apmąstymas 0 komentarų

Remigijus ŠemeklisRemigijus Šemeklis: „Jėzus nori būti gyvas mūsų gyvenime“ 3 komentarai

Biblija ant suoloLeiskime Dievui mumyse dirbti savo darbą. Pokalbis su Joseph Bastin 2273 peržiūros | 0 komentarų

Kryžių kalnasTikėjimo žingsniai. Piligriminis žygis Kryžių kalnas - Šiluva 2011 224 peržiūros | 1 komentaras

Marius MartynenkoMarius Martynenko. Mano būties centras – Dievas, kurio nuolat ieškau 2 komentarai

Monika MidverytėMonika Midverytė. „Mano gyvenimas – didelis nuotykis su Viešpačiu“ 1271 peržiūra | 2 komentarai

Andrius Navickas. Laiškai plaukiantiems prieš srovęŠventadienio mintys. Plaukti prieš srovę 717 peržiūrų | 1 komentaras

Būti krikščionimi

Pokalbiai su įvairaus amžiaus, profesijų žmonėmis apie tai, ką jiems reiškia tikėjimas
Ši laida yra laidų ciklo "Būti krikščionimi" dalis. Žiūrėti laidų ciklą »