Tikėjimo kelionė su popiežiumi Pranciškumi (II)

2013 m. Liepos 12 d. | 296 peržiūros | Komentarų nėra

Džiaugsmo ir kryžiaus sąjunga

Mūsų niekada ramybėje nepalieka ta pati pagunda, dėl kurios atsirado gimtoji nuodėmė. Mes norime gyventi ne Kūrėjo, bet savo valia, norime savaip viską išaiškinti ir eiti ne tuo keliu, kuris mums skirtas, kuris veda į laimę, bet tuo, kuris atrodo patrauklesnis, patogesnis. Esame gundomi įsijausti į savo būties šeimininkų vaidmenį ir sakyti – aš viską kontroliuoju, nors jau daugybę kartų įsitikinome, kad sugebame tik sujaukti ir nuskurdinti savo gyvenimą. Mums sunku pripažinti, kad būti Dievo vaiku – tai džiaugsmas, o ne vergovė, o į gyvenimą veda Jėzaus vartai, ir mums nebūtina beprotiškai ropštis pro langą.

Mūsų tikrasis kelias į gyvenimą visada eina per kryžių. Būtent kryžius yra vaistas, padedantis išravėti nuodingas piktžoles, apgenėti Gyvybės medžio šakas. Nuo tos akimirkos, kai Jėzus priėmė kryžių į savo gyvenimą, šis tapo nebe prakeiksmu, bet dovana. Nuo tos akimirkos nebėra kryžiaus, ant kurio nebūtų Jėzaus ir kuris nebūtų durys į gyvenimą.

Mes iš tiesų tampame laisvi tik tada, kai priimame tiesą apie save ir išdrįstame ta tiesa gyventi. Ši tiesa – tai žinia, kad, kai einame be kryžiaus, mes paklystame, kai statome be kryžiaus, mes bergdžiai statome…

Mes esame sutverti džiaugsmui ir niekada neliekame vieni su savo problemomis, iššūkiais. Kas su meile apsikabina Kristaus kryžių, tas ne liūdi, bet džiaugiasi išgelbėjimu, tuo, kad ir jis pats gali truputį prisidėti prie to, ką Jėzus nuveikė savo mirties dieną.

Kasdien susiduriame su įvairiais gundymais, į kiekvieną iš mūsų kreipiasi velnias su angelo kauke, žadėdamas lengvesnio gyvenimo ir tariamos laisvės iliuziją. Tačiau kiekvieną kartą, kai nusigręžiame nuo sekimo paskui Jėzų Kristų, griauname savo gyvenimą; kiekvieną kartą, kai liekame ištikimi, nepasiduodame gundymams, patiriame tikrą džiaugsmą. Todėl drąsiai galime sakyti, kad džiaugsmas ir kryžius neatsiejami.

Čia nėra vietos nevilčiai

Krikščionis negali pasiduoti nevilčiai. Mes džiaugiamės ne dėl to, jog turime daug materialinių vertybių, bet dėl to, kad sutikome mylintį Jėzų ir žinome, jog jau niekad nebūsime vieniši. Išbandymų yra labai daug, blogis labai skaudžiai sužeidė žmoniją. Apsidairykime aplinkui ir pamatysime karų, smurto, ekonominių konfliktų, nuo kurių labiausiai kenčia silpniausieji, pinigų troškimo epidemiją, griaunančią daugybės žmonių gyvenimą. Tačiau ištikus nelaimei, išbandymams mes niekada nesame vieni.

Jėzus užsikrovė ant pečių visą blogį, pasaulio purvą, pasaulio nuodėmes ir nuplovė visa tai savo krauju. Jo gailestingumas kas kartą nuplauna purvą. Tragedija – ne nupulti, bet likti nupuolus, atstumti Jo ištiestą pagalbos ranką. Viešpats niekada nepavargsta atleisti, galime tik mes pavargti, prašyti gydomos pagalbos. Dievas nė vieno nepražudo, bet, priešingai, kovoja už kiekvieną iki paskutinės akimirkos. Mus pražudo netgi ne nuodėmės, bet neviltis, užgožianti tiesą, kad Viešpats yra gyvas ir eina su mumis per gyvenimą. Viltis yra mūsų inkaro danguje virvė, kurios niekada negalime paleisti.

Deja, dažnai pirmenybę teikiame ne Jo vilčiai, bet savo vaizdiniams, stovime prieš tuščią Jo kapą ir ieškome Jo ne tarp gyvųjų, bet tarp mirusiųjų. Tokiomis akimirkomis Piktasis mums šnabžda, kad neištversime. O mes jaučiame didžiulį savo nuodėmių svorį ir grimztame į nuovargį. Tai sudėtingas išbandymas, kurį galime ištverti, jei niekada iš rankų neišleidžiame vilties – mūsų inkaro danguje – virvės. Tiesa ta, kad nėra situacijų, kurių Dievas negalėtų pakeisti.

Kiekvienas išbandymas yra Dievo dovana, siunčiama mums iš meilės, mus tobulinant ir auginant, todėl svarbu neužsisklęsti aimanose, nenuleisti rankų, bet dėkoti ir džiaugtis. Dievo sukurtame pasaulyje nėra vietos nevilčiai, nes niekada nesame apleisti, o jei Dievas su mumis – tai kas mums gali kuo nors pakenkti?

Tarnystės kilnumas

Gyvename pasaulyje, kuriame labai deformavosi valdžios samprata. Žmonės siekia valdžios kaip galios kitiems, kaip ypatingo statuso, esą leidžiančio pakilti virš kitų. Šioje situacijoje ypač svabu, kad krikščionys ne tik žodžiais, bet ir savo kasdieniu pavyzdžiu primintų, jog tikroji valdžios esmė – tai tarnavimas kitiems.

Vienas iš popiežiaus titulų yra visų tarnų tarnas. Tai nėra vien retorinė įmantrybė, bet svarbios tiesos priminimas. Taip, Kristus suteikė valdžią Petrui. Tačiau apie kokią valdžią kalbame? Po triskart pakartoto Jėzaus klausimo Petrui: „Ar myli mane?“ sekė trigubas kvietimas: „globok mano avis, mano avinėlius.“ Vadovauti Bažnyčiai – tai tarnauti ir globoti, tai augti tikėjimo, nuolankumo kelyje, kurio spindintis tikslas – Kryžius.

Būti tarnu nėra gėda. Priešingai, būtent drąsos būti nuolankiam tarnystė pripildo mūsų gyvenimus kilnumo. Tik tas yra tikras valdovas, kuris sugeba save dovanoti ir aukotis kitiems. Be tarnystės dvasios, ryžto puoselėti ir globoti valdovo pareigos tampa ne dovana, bet girnapuse, priplojančia prie žemės.

Tai svarbu prisiminti tiek kiekvienam pasaulietiniam valdovui, tiek kiekvienam krikščioniui, kuriam patikėtos svarbios pareigos Bažnyčioje. Šiandien dažnas kunigas ar net vyskupas pernelyg susižavi administratoriaus vaidmeniu, ir vadybos mentalitetas pradeda išstumti tarnystės ir veiklios meilės dvasią. Labai svarbu visada prisiminti, jog mūsų misijos didybė nėra mūsų nuopelnas, bet įpareigojanti dovana, todėl, kad ir kokias pareigas eitume, turime siekti labiau patikti Dievui, o ne sau, būti veiklios meilės liudytojai, o ne valdininkai ar vertelgos, suklaidinti iliuzijos, kad svarbiau tai, ką turime, o ne tai, kas ir kaip esame.

Kova už žmogiškumą

Nuo pat žmonijos pradžios iki pat Paskutiniojo Teismo vyksta atkakli kova. Jos esmė – maištas prieš Dievo padovanotą tvarką. Netiesa, kad mes galime likti paprasčiausiai pasyvūs šios kovos stebėtojai. Kai mes kartu su Viešpačiu nekuriame, griauname kartu su Piktuoju.

Mes nuolat esame gundomi pereiti į Piktojo pusę, nupulti į neviltį ar pabėgti iš mūšio lauko, teisindamiesi, kad esame pernelyg menki, jog tokios kovos ne mūsų jėgoms. Tačiau, kaip rašė puikus katalikų mąstytojas G. K. Chestertonas, pabaigoje mums nebus svarbu, ar mes kovojome spragilais, ar nendre, mums bus svarbu tik tai, kieno pusėje mes kovojome.

Mes žinome, kad ši kova – tai kartu ir Kristaus triumfo įtvirtinimas pasaulyje. Jis įveikė blogį visiškai ir galutinai, tačiau mes, visų laikų žmonės, turime įaugti į šią pergalę ir leisti jai išsiskleisti čia ir dabar mūsų istorinėje ir socialinėje tikrovėje.

Nepamirškime, kad mes kovojame ne su pasauliu, bet už pasaulį. Todėl krikščionims visiškai netinka pasakymas „užvaldyti“ pasaulį. Mūsų tikslas – ne ką nors užvaldyti, bet, priešingai, išlaisvinti. Piktasis norėtų, kad mes taptume tokiais Kristaus kariais, kurie po laimėto mūšio viską sulygina su žeme. Tačiau Dievas trokšta ne pasmerkti, bet gydyti, ne prakeikti, bet grąžinti gyvybę. Tad ir mes tikraisiais Jo kariais būname ne tada, kai statome barikadas, bet kai tiesiame tiltus.

Esame kasdien siunčiami Viešpaties tiesti tiltų tarp žmonių, tarp žmonių ir Dievo. Barikadas pradedame statyti, kai mums trūksta tikėjimo, vilties ir meilės, kai nedrįstame susitikti su kitu, netikime, kad kitas taip pat yra Dievo mylimas vaikas. Barikados mus susargdina, tiltai – atveria Viešpaties dovanojam išgydymui.

Svarbiausiu kovos lauku per visą istoriją išlieka žmogaus širdis. Jei aš leidžiu savo širdyje įsitvirtinti Kristaus pergalei su nepaprasta viską atnaujinančia jos jėga, tai šios pergalės palaimingas veikimas persmelks ir mano santykius su kitais žmonėmis, išgydys ne tik mano, bet ir mano aplinkos žaizdas. Visais laikais tikrosios reformos prasideda ne nuo politinių institucijų pertvarkymo, bet nuo žmogaus širdies.

Dievo pergalė prieš nuodėmę mums sugrąžina žmogiškumą, kurį per puikybę praradome. Tik nešdami Kristų savo širdyje mes vėl galime būti žmonėmis.

Būti žmogumi – tai globoti kiekvieną kūrinį ir puoselėti aplinką, kurią Viešpats mums dovanoja. Būti žmogumi – tai gerbti visus žmones ir jais rūpintis, ypač silpniausiais, kuriems ypač reikia mūsų rūpesčio. Būti žmogumi – tai gyventi bendryste, bičiulyste, pasitikėjimu, pagarba ir gerumu. Būti žmogumi – tai auginti ir puoselėti save patį, kaip Viešpaties sodą, saugantis neapykantos, pavydo ir išdidumo nuodų. Būti žmogumi – tai sergėti savo širdį, jausmus, nebijoti ir nesigėdyti gerumo bei švelnumo. Būti žmogumi – tai būti santykių kelyje, nes tik čia galime atrasti Gyvenimą ir save pačius.

Pagal popiežiaus Pranciškaus homilijas, interviu, kalbas per audiencijas 
2013 metų kovo ir balandžio mėnesiais parengė Andrius Navickas

Laidų ciklas » Būti krikščionimi

Susijusios laidos

Popiežius PranciškusTikėjimo kelionė su popiežiumi Pranciškumi (I) 333 peržiūros | 0 komentarų

Šventas PranciškusPaskui Mažesnįjį brolį 523 peržiūros | 0 komentarų

Popiežius Benediktas XVI paskutinėmis pontifikato dienomisAtsisveikinimas su Benediktu XVI: tikėjimo liudijimas 348 peržiūros | 0 komentarų

PJD, madridas 2011, pirmasis popiežiaus susitikimas su jaunimuTikinčio jaunimo susitikimas: įspūdžiai iš Pasaulio jaunimo dienų Ispanijoje 0 komentarų

Leonas XIII popiežius (1810-1903)Leonas XIII – popiežius, pakeitęs Bažnyčią 0 komentarų

Antanas SaulaitisAntanas Saulaitis SJ. Dievas pašaukia ten, kur visiems geriausia 299 peržiūros | 0 komentarų

Aistė ir IgnasAistė ir Ignas (I): Ateitininkai iš Marijampolės 638 peržiūros | 0 komentarų

SaulaitisKun. Antanas Saulaitis. Mintys (I) Apie tikrą tikėjimą. 1757 peržiūros | 1 komentaras

Pagalba daiktaisBažnyčios socialinis mokymas ir dovanojimo kultūros ugdymas 0 komentarų

Konferencija Seime Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje paminėti, Kęstutis KėvalasVyskupas Kęstutis Kėvalas. Bažnyčios socialinio mokymo principai 731 peržiūra | 1 komentaras

Būti krikščionimi

Pokalbiai su įvairaus amžiaus, profesijų žmonėmis apie tai, ką jiems reiškia tikėjimas
Ši laida yra laidų ciklo "Būti krikščionimi" dalis. Žiūrėti laidų ciklą »