Psichiatrė Vilma Andrejauskienė. Nepainiokime meilės ir gailesčio

2014 m. Rugsėjo 1 d. | 717 peržiūrų | Komentarų nėra

 Tęsiame vaizdo pokalbių ciklą su Vilniaus priklausomybių ligų centro gydytoja psichiatre Vilma Andrejauskiene. Priklausomybė yra ne tik vartojančio žmogaus, bet ir jo visos aplinkos liga. Neretai artimiesiems sugrįžti į visavertį gyvenimą būna net sunkiau nei priklausomam asmeniui.

 TV pokalbį parengė Kostas Kajėnas ir Andrius Navickas

 Taip pat siūlome adaptuotą ir kiek sutrumpintą pokalbio tekstinę versiją.

 Klausiu atėjusių klientų: ar žinai, kur atėjai, kokia čia sveikimo programa? Paprastai žmogus sutrinka, nors ką tik sutartį pasirašė, ir ten aiškiai buvo pasakyta, ar bando išmoktais žodžiais kalbėti. Tada jam sakau: tai yra sunkių pataisos darbų ir ypatingo režimo reabilitacinė kolonija. Kolonija, nes čia daug kolonistų, ir kiekvienas turi užkariauti sau naują gyvenimo sritį. Na, o pataisos – tai labai prasmingas žodis, kurį žinome dar iš mokyklos. Pataisos skiriamos tam, kuris nespėjo išmokti reikiamo kurso. Taigi ir jūs čia atsiradote todėl, kad jums reikia pasikartoti, padirbėti, idant atrastumėte atsakymus, kokie iš tiesų esate. Kodėl griovėte patys sau gyvenimus? Galbūt esate labai grazioso ir gilios asmenybės, tačiau tą jums dar reikia parodyti, atskleisti, ir tam reikalingas sunkus darbas su savimi.

Seniau sąvoka „psichiatras“ būdavo keiksmažodis: jei eina pas psichiatrą, tai jau „kvailas“. Dabar bent jau priklausomybės srityje psichiatras ar narkologas skamba įprastai ir normaliai. Iki 2000 metų buvo daug žmonių, kuriuos kamavo priklausomybės, bet jie bijodavo kreiptis, bijodavo medicinos, o dabar, tuo galime pasidžiaugti, situacija pasikeitusi. Aiškinu savo klientams, kad mes galime pykti ant ligos, galime pykti dėl to, jog kvailai, savidestruktyviai žmogus elgiasi, bet neturime pykti ant žmogaus kaip asmenybės. Sakau, kad man pikta, ką jūs padarote su savimi, tačiau suprantu, kad patys suvokiate, jog naikinate save ir dar savo noru, kad elgiatės kvailai. Čia reikia ne pykti, bet galvoti, kaip taisyti situaciją.

Pateiksiu kelis pavyzdžius iš praktikos. Atlydi savo priklausomą vyrą jauna moteris. Klausiu: keleri metai santuokoje? Sako, kad penkeri, o šiaip pažįstami jau dešimtmetį. Kada pradėjo ryškėti priklausomybė? Prieš kokius aštuonerius metus. Vadinasi, tiek laiko toleravo, taikstėsi ir tik dabar atvedė ir sako: darykite ką nors, nes nebežinau, kaip paveikti. Esą ir skirtis grasino ir vaikus pasiimti, niekas nebepadeda. Aišku, jei dešimt kartų grasino, bet nieko nepadarė, tai vyras ir nereaguos rimtai. Kitas dalykas – klausausi, ką sako vyras. Jis skundžiasi, kad žmona jį kontroliuoja, nuolat stebi, draudžia įvairius dalykus, tikrina, jis negali nei pas draugus nueiti. Klausiu žmonos, ar ji supranta, kad tokiu elgesiu ji  ne tik griauna santykius, bet tampa savo vyro mama. Ar ji nori būti jo mama ar žmona? Beje, jei mama, tai nėra normalu, kad tarp motinos ir vaiko būtų lytiniai santykiai. Ji sutrinka ir sako, jog nenori būti mama. Tada jai ir sakau, jei nenori, tai tegu ir nesielgia kaip mama. Ji suklūsta. Tada stengiuosi pasiųsti pas kurį nors specialistą, kuris galėtų toliau padėti jiems susivokti, nes problema čia ne vien vartojimas, bet ir tarpusavio santykiai, viską reikia spręsti kompleksiškai. Jei santykiai išliks tokie pat ir toliau, tai jis nuolat bėgs, o ji vysis, ir abu jausis nelaimingi. Visada stengiuosi suteikti žmonėms kryptį. Jei duosiu kontaktą specialisto, kuris galėtų padėti, tai kartu tarsi įpareigojimas, nes gydytoja davė, negražu nenueiti.

Vyrai ir moterys, ypač susituokę, turi įsiklausyti vienas į kitą. Labai svarbu žinoti, ko nederėtų daryti vienas kitam, idant nesužeistume, nesugriautume santykių. Šalia tikros moters vyras jaučiasi tikru vyru, ir atvirkščiai. Kai moteris bando pernelyg kontroliuoti vyrą, ji atima jo vyriškumą. Ji mano, kad taip padeda, daro iš meilės, bet tikrovė ta, jog toks vyras jaučiasi niekalas, tuščias, ir tada natūraliai bando užpildyti tą tuštumą alkoholiu ar narkotikais, net ir suprasdamas, kad save žudo.

Dar vienas atvejis. Kreipėsi moteris, kurią priklausomas vyras nuolat mušė, žemino, niekino. Stengiausi padėti, atradau specialistų, galimybę jai su vaikais pagyventi kurį laiką atskirai, nes tas atvejis labai žiaurus. Tačiau ji vieną dieną atėjo ir atsisakė pagalbos, nes jis vakar ją jau kur kas mažiau mušė, tai, supraskime, situacija gerėja. Ką gi, mazochistui reikalingas sadistas, ne kitaip.

Priklausomybės ir kopriklausomybės problema ta, kad tai gyvenimas nuolatiniame mele, nedrįstant pažvelgti į tikrą situaciją. Galima skirti penkis priklausomybės simptomus: nutraukimo sindromas, kai, nutraukęs vartojimą ar tam tikrą elgesį, žmogus jaučia stiprų diskomfortą. Tolerancijos pokyčiai, kai pasikeičia žmogaus reakcijos į tam tikrą produktą ar veiksmus, kai pakanka vis mažesnio kiekio alkoholio, idant pasigertų ir panašiai. Dėmesio perkėlimas nuo savęs prie kitų, kitaip sakant, savo gyvenimo negyvenimas. Tada – saviapgaulė. Žmogus apgaudinėja ne tik kitus, bet ir patį save, neigdamas tikrą situaciją. Pagaliau, valios trūkumas. Net jei žmogus pradeda suvokti, kad jo elgesys turi destruktyvių padarinių, jis neturi jėgų ar noro kažką keisti.

Priklausomybė – tai problemų gniutulas, o kopriklausomybė – tai šis gniutulas, padaugintas dar iš kokių penkių kartų. Pavyzdžiui, sakoma, kad kopriklausomas žmogus neturi abstinencijos, tačiau yra dar didesnė pseudoabstinencija. Kai priklausomas žmogus vartoja, jo artimieji nervinasi, bijo. Tačiau jei taip pat bijo, kai jis nevartoja, ir tas nerimas bei laukimas kartais dar sunkesnis ir sunkiau pakeliamas nei vartojimo periodu. To padarinys – artimieji pradeda nesąmoningai provokuoti priklausomą žmogų, nes jiems tvarkytis situacijoje, kai jis vartoja ir jie gali jaustis aukomis, lengviau nei laukimo ir nerimo būsena.

Deja, bet mano praktika rodo, kad artimieji daug labiau prisideda prie priklausomų asmenų atkritimo į vartojimą nei išgerti ar kitką pavartoti gundantys draugeliai. Ne iš piktos valios, bet dėl savo naivumo, neadekvataus elgesio, pagaliau – iš gailesčio. Žmogų galima mylėti, užjausti, net jo gedėti, bet ne gailėtis. Gailestį dera jausti tik gyvūnams, kurie bejėgiai ir patys nieko negali. Žmogaus gailėtis negalima, ir dar baisiau, kai meilė supainiojama su gailesčiu.

Temos » Priklausomybės
Laidų ciklas » Sveikas, gyvenime

Susijusios laidos

meilėNegrįsti meilės gailesčiu 2293 peržiūros | 0 komentarų

tvenkinysSuaugę alkoholikų vaikai 1 komentaras

Vilma AndrejauskienėPsichiatrė Vilma Andrejauskienė. Turėti drąsos gyventi savo gyvenimą 0 komentarų

Kęstutis DvareckasPokalbis su kun. Kęstučiu Dvarecku. Svaigalai tik apgauna 2786 peržiūros | 4 komentarai

Kunigas Sigitas KalvaitisPer Angelų pievą į kitokį gyvenimą 1785 peržiūros | 1 komentaras

SkubėjimasMokytis gyventi iš naujo: priklausomų asmenų integracija į darbo rinką 431 peržiūra | 1 komentaras

RuduoVida: „Gyvenu su priklausomu žmogumi. Kaip galiu padėti sau?“ 0 komentarų

tiltas„Nugalėtojų akademija“ – kvietimas nugalėti save 2 komentarai

Sveikas, gyvenime atvirukas, avytėKnygos projekto „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ ir DVD „Sveikas, gyvenime“ pristatymas 418 peržiūrų | 0 komentarų

ruduoArtūro istorija. „Artimiausi mano žmonės – sveikstantys narkomanai“ 1246 peržiūros | 4 komentarai

Sveikas, gyvenime

sveikstančių priklausomų asmenų liudijimai, specialistų komentarai.
Ši laida yra laidų ciklo "Sveikas, gyvenime" dalis. Žiūrėti laidų ciklą »