Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Pokalbis apie Dievo Motiną

Tęsiame ciklą POKALBIAI SU GANYTOJAIS. Jūsų dėmesiui antrasis pokalbis su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi.

 Vienas iš kovos už tikėjimo laisvę sovietmečiu  Lietuvoje variklių, legendinės „Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, vienas iš paskutiniųjų politinių kalinių sovietmečiu, tapęs autoritetingu vyskupu. Ganytojas, kuriam svetima  arogancija ar abejingumas. Visa tai galima pasakyti apie Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, tęsiantį kovą už tikėjimą, prieš naujus iššūkius ne tik žodžiais, bet visu gyvenimu liudijantį, jog Jėzus Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Tikime, kad pokalbiai su arkivyskupu įkvėps, sustiprins, padės atsakyti į aktualius klausimus.

Antrajame pokalbyje arkivyskupas pasakoja apie Dievo Motiną.

 Parengė: Andrius Navickas ir Kostas Kajėnas

Pagal vaizdo pokalbį parengta teksto versija, šiek tiek adaptuota

 Popiežius Benediktas XVI pakvietė Bažnyčią švęsti Tikėjimo metus, ir mes vis dažniau kalbame apie tikėjimo dovaną. Mes ją gauname per krikštą ir nuo to momento prasideda mūsų tikėjimo kelionė. Mūsų tikėjimas auga, bet būna pavojus, kad gali ir nusilpti, o kartais atsitinka, kad žmonės praranda tikėjimą. Todėl galima sakyti, kad tikėjimo puoselėjimas, nors pats tikėjimas ir yra Dievo dovana, – yra vienas svarbiausių žmogaus darbų.

 Mūsų tikėjimo kelionėje labai svarbūs yra pavyzdžiai žmonių, kurie prieš mus ar kartu su mumis keliauja, kurie yra gavę šią tikėjimo malonę. Tarp tų daugybės žmonių  ryškiausiais ir brangiausias pavyzdys yra Dievo Motina Marija.

 Savo tikėjimo kelionę ji pradėjo dar prieš Angelo apreiškimą. Tiesa, evangelistai nutyli, kokia buvo jos tikėjimo pradžia. Tačiau galima spėti, kad ji buvo ištikima Dievui nuo pat pradžių, nes kitaip Viešpats nebūtų būtent jos pasirinkęs ir negalėtų tikėtis jos nuolankaus sutikimo. Kartais sakoma, kad Marijai pasisekė, nes ji buvo pasirinkta tapti paties Dievo Motina. Iš dalies, galima sutikti, jog tai didžiulė garbė ir išaukštinimas. Tačiau galime klausti – o kodėl būtent ją Dievas pasirinko? Ar tikrai čia vien sėkmė?  Esu įsitikinęs, kad Viešpats mate jos širdį, jos ištikimybę ir tai, kad ji ištvers visus išbandymus. Pastarųjų buvo labai daug.

Pavyzdžiui, jau po to, kai ji pasijuto nėščia, jai teko kęsti Juozapo nepasitikėjimą. Jis negalėjo suprasti, kas čia vyksta ir natūraliai pyko. Marija savo ruožtu taip pat negalėjo racionaliai paaiškinti, kas vyksta, ji tylėjo ir kantriai viską paliko Dievui spręsti. Kitas išbandymas – kai atėjo laikas gimdyti, ji neturėjo pastogės. Teko glaustis pas piemenėlius uoloje, ir kūdikis gimė labai kukliomis sąlygomis. Taip pat ir po gimdymo netrukus teko tapti tremtine ir keliauti į Egiptą. Ji tarsi turėjo teisę pykti ant Dievo, priekaištauti, kad, jei Jis skyrė tokią misiją, tai turi geriau rūpintis, padėti, tačiau mes neatrandame nė užuominos apie jos priekaištus ar skundus.

 Marija puikiai matė priešiškumą, kurį jaučia fariziejai ar sadukiejai jos sūnui. Ji matė, kad jie nori jį nužudyti. Neabejotinai ją tai skaudino, tačiau ji išliko kantri ir ištikima. Net Jėzus nuo kryžiaus atsiduso, kad Tėvas jį apleido, o apie Marijos atodūsius evangelistai nerašo. Panašu, kad nuo tos akimirkos, kai ji atsakė Dievui, jog yra jo tarnaitė ir yra pasiryžusi vykdyti Jo valią, ji liko ištikima šiam pasižadėjimui iki galo.

 Marija visais laikais krikščionims išlieka nuostabiai graži pamoka, kaip mes turime būti ištikimi. Turime tyliai, ištvermingai Viešpačiui visada sakyti „taip“.

 Štai ir Šiluvos Marijos pasirodymas prieš daugiau kaip 400 metų. Ji nekalbėjo piemenėlėms, kodėl aš čia esu užmiršta. Nors iš tiesų ji buvo visai pamiršta, nes aplinkui buvo protestantiška nuotaika, kur ji pastūmėta į šalį. Marija kreipėsi kitokiais žodžiais: „Čia buvo garbinamas mano sūnus, o dabar ariama ir sėjama.“ Jai pirmiausia svarbus jos sūnus. Tikėjimo kelionėje visada pirmame plane turi būti Viešpats, kad jis būtų mūsų gyvenime gyvas ir kad su tuo gyvu Viešpačiu būtų pastovus dialogas. Kai ateina išbandymo valandos, nepamirškime, kad šalia yra Dievo Motina, į kurią galime kreiptis ir prašyti padėti mums būti nors truputį panašiems į ją.