Br. Paulius Vaineikis OFM „Krikščioniška ikonografija“

2013 m. Liepos 3 d. | 496 peržiūros | Komentarų nėra

Šiandien Lietuvos Katalikų Bažnyčioje pamažu pradeda atgimti ikonų tapyba. Tačiau daugeliui iš mūsų ikona vis dar lieka slėpininga Bažnyčios tradicija labaiu paplitusi ir žinoma Rytų krikščionybės tradicijoje.

IV amžiuje, kai po imperatoriaus Konstantino edikto krikščionybė tapo legali, krikščionys pradėjo vaizduoti ir vizualiai reikšti savo tikėjimą. IV–VIII amžiais visame pasaulyje ėmė plisti ikonos. (Visas pasaulis tais laikais buvo suprantamas kaip Europa, Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai.) Kur buvo krikščionybė, ten plito ir ikonos. Tikintieji pradėjo vaizduoti Kristų, Jo Motiną Mariją ir šventuosius, liudijusius Kristų ir taip buvusius savotiškomis Kristaus ikonomis.

Iki 1054 metais įvykusio Bažnyčios skilimo ikonų tapyba buvo skirta visiems krikščionims. Po skilimo ikonų iki XIV a. išliko tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose, tačiau vėliau Vakaruose ji pradėjo nykti ir išsigimti, nes buvo paveikta pasaulietinio meno. Rytuose iki šiol išliko senoji ikonų tapybos tradicija, o nuo XIX a. pabaigos ir Vakaruose pradėta ieškoti šaknų ir grįžta prie ikonų tapymo tradicijos...

Ikona – tarsi liturginė knyga, pasakojanti, liudijanti apie mūsų Išganymą, knyga, kuri yra „rašoma“ teptuku ir spalvomis. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais.“

Temos » Ikona, Ikonografija
Laidų ciklas » Paskaitos

Paskaitos

Apie

specialistų paskaitų vaizdo įrašai, norintiems nerti giliau.