Aistės istorija (II) Kiekviena krizė gali tapti dovana

2013 m. Spalio 13 d. | 1497 peržiūros | 2 komentarai

Tęsiame Aistės pasakojimą apie depresijos rūką ir tai, kad niūriausios sutemos būna pries aušrą. Viliamės, kad šis pasakojimas įkvėps vilties tiems, kurie jaučia, jog gyvenimas įvairavo šalikėlėn, drąsos ryžtis permainoms.

Pirmoji laida

Laidą kūrė Andrius Navickas ir Kostas Kajėnas.

 Laidos stenograma:

Paprašiau laisvos dienos, nuvažiavau pas psichiatrę užsiregistravusi. Visą kelią sėdėjau autobuse visai bė jėgų, jaučiausi buka, tik ašaros nenumaldomai byra. Gerai, kad psichiatrė mane perspėjo, kad pradžioje, kai gersiu antidepresantus, gali viskas dar pablogėti. Jei prieš gydymą nenorėjau gyventi,t ai dabar troškau numirti. Visokios kraupios mintys pradėjo galvoje suktis. Pamenu,  žiūriu pro savo buto ketvirtame aukšte langą ir galvoju, kaip būtų gerai ištikti apačioje. Kas sulaikė? Mano galva, Dievas. Labai bijojau į pragarą patekti. Taip pat mintis apie šeimą. 

Jau kai pasveikau, niekaip negalėjau suprasti, kodėl man neatėjo paprasčiausia mintis pakeisti darbą. Tačiau anuomet tiek buvau susitelkusi į savo blogą savijautą, kad atrodė, jog nieko neįmanoma pakeisti.

Nežinau po kiek laiko, kai kasdien gėriau vaistus, vieną šeštadienio rytą prabudau, pažiūrėjau pro langą ir apsidžiaugiau, koks gražus ruduo. Aš jau kokius metus negalėjau niekuo džiaugtis, įvertinti tai, kas gražu. Man viskas vienodai nesvarbu atrodė. Tą rytą pajutau, kad vėl sugrįžo gebėjimas džiaugtis. Išėjau pasivaikščioti, grožėjausi rudeniu, visą dieną negalvojau apie darbus ir tądien patikėjau, kad  galbūt iš tiesų galiu pasveikti.

Sveikau ilgai. Jei pirmą kartą kelių mėnesių teprireikė, tai antrą kartą viskas tęsėsi pusantrų metų. Tačiau tikrai vertėjo. Išmokau labai svarbių dalykų. Pavyzdžiui, priimti save tokią, kokia esu, su visais trūkumais. Pradėjau domėtis savo norais, įsiklausyti į save. Supratau, kad nieko baisaus būti silpnai ir kažko negalėti. Jei yra žmonių, kuriems pakanka penkių valandų miego, o man reikia dešimties, tai reiškia, kad man tiek ir reikia. Teko valgyti per prievartą, nes žinojau, kad reikia, bet apetito jokio nebuvo. Gerai, ka dmano vadovė gera buvo. Ji paskambindavo per peitų pertrauką ir klausdavo, ar jau pavalgiau? Atsakydavau, kad vis dar neišsiruošiu,nes reikia dar tą ir tą padaryti. Tai ji man liepdavo tuoj eiti valgyti, o paskui darbus dirbti. Taip pat ir vakarais paskambindavo ir paklausdavo, ar jau namuose? Dažnai tekdavo atsakyti, kad dar darbe, dar nespėjau visko atlikti. Vėl liepdavo eiti namo ir rytoj pabaigti. Tokio postūmio iš šalies labai reikėjo, nes dažnai pati savęs, savo įpročių įveikti nesugebėdavau.

Buvo žmonių,k urie man aiškindavo, kad turiu daugiau pasistengti, kad nesąmonė kalbos apie depresiją, tereikia džiaugtis gyvenimu ir tiek. Aš norėdavau džiaugtis, bet negalėjau. Ilgai mokiausi ir tą negalėjimą priimti.

Pajutau, ka dnelabai turiu apie ką su psichologe kalbėti, todėl nuėjau pas kunigą. Beje, pas tą, pas kurį buvau pažadėjusi niekada neiti. Jam viską išpasakojau ir jis labai padėjo. Jis man leisdavo paprasčiausiai išsiverkti ir neskubėdavo guosti. Kartais lengviau svetimam žmogui ant peties išsiverkti, nes namiškiai labai skuba gelbėti, nori kuo greičiau padėti, o man reikėjo leisti išbūti tame, kame esu.

Paradoksalu, bet būtent per ligą aš naujai atradau Bažnyęią ir todėl galiu sakyti, ka dman depresija tapo ne prakeiksmu, bet dovana.

Daug skaičiau, ieškojau medžiagos apie depresiją pati.Man labai svarbia knyga tapo Džiuzepės Kolombero (Colombero) Vidinio išgydymo kelias. Skaičiau, pasibraukiau, ka sman svarbu, rašiaau į paraštes, ta knyga tapo savotišku dienoraščiu man, Ji labai atliepė mano būseną ir toje knygoje taip pat buvo parašyta, kad turiu nebijoti savo silpnumo.

Daug meldžiausi. Sakydavau Jėzui: Jėzau, tu mane tokią sukūrei, tai laikyk, nes aš pati negaliu savęs gtokios laikyti. Žingsnelis po žingsnelio kasdien mokiausi save priimti. 

Ką galiu patarti kitiems? Kai tau labai blogai, nebeturi ką prarasti. Kas dar gali blogiau nutikti, jei išgersi vaistų ar nueisi pas psichiatrą? Blogiau būti negali, o geriau - tikrai gali. Pati tai patyriau..

Bernardinai.TV

Temos » Depresija
Laidų ciklas » Pokalbiai apie sveikatą

Pokalbiai apie sveikatą

Apie

visa tai, ko norėtumėte paklausti gydytojų.