VISUOMENĖ » IŠ TYLOS
Teatro režisieriaus Jono Jurašo paatviravimai, kaip jam teko rinktis tarp miško ir teatro.
Akmė. Šis žodis ne kartą grįžo atmintin susitinkant su abiem akademikais. Akme (viršūne) senovės graikai vadino žmogaus pilnos protinės brandos amžių – apie keturiasdešimt metų.
Kai pirkau instrumentą nujaučiau, kad pianinus derinantys meistrai turi būti kažkokie išskirtiniai žmonės. Neapsirikau. Juose puikiai sugyvena itin skirtingos sąvybės: gebėjimas įsiklausyti į muzikos garsą ir paprastas, žemiškas nagingumas.
Jai buvo suteikta Pakistano pilietybė, taip tarsi pripažįstant, kad jos darbas, motyvuotas krikščioniškos meilės artimui, yra indėlis į visos Pakistano valstybės ir visuomenės bendrąjį gėrį.
Kaip neįgalieji švenčia sakramentus, priklauso nuo jų šeimos, institucijos ar bendruomenės, kur gyvena, taip pat nuo parapijos pasirengimo.
Šis straipsnis apie nepaprastą darbą ir neeilines moteris, kurios kasdien teikia pagalbą silpniems, ligotiems, seniems, vargšams, neįgaliems žmonėms.
Siūlome dviejų vaikinų istorijas, kuriose – narkotikai, priklausomybė, mėginimai išsilaisvinti, blaivus gyvenimas ir Dievo artumas net didžiausioje neviltyje. Šie liudijimai pirmą kartą nuskambėjo „Marijos radijo“ jaunimo laidoje „Iššūkis“.
Po apsilankymo kalėjime „Bernardinai.lt“ kalbino rašytoją Vandą Juknaitę, parapijietes Janiną Breineizerienę, Moniką Midverytę. Kalbinome ir kunigą Arūną Peškaitį OFM.
Valgyklos salėje, kurioje telpa per du šimtus žmonių, popiežiui buvo paruoštas stalas. Kartu su juo sėdėjo šv. Egidijaus bendruomenės steigėjas ir dvylika valgyklos svečių.
Kunigo Juliaus Sasnausko OFM prisiminimai apie „anuos“ anaiptol ne paprastus laikus, kupinus ir melo, ir Dievo bei žmonių širdžių dosnumo, išsiliejančio ten ir tada, kai to, regis, kaip tik negalėtų būti. Pokalbis apie dėkingumą ir apie paradoksalias gyvenimų trajektorijas.
Jeigu ir kur galėčiau įsivaizduoti didžiausiajam Indijos sūnui paminklą Lietuvoje, tai neabejotinai tik Rusnėje, prie Nemuno. Ne tik dėl to, kad Lietuvos Indijos kultūros gerbėjai mėgsta Gangą lyginti su Nemunu. Ne tik.
Ne pirmą dešimtmetį Kauno Senamiesčio pagrindinėje mokykloje plušanti pradinių klasių mokytoja J. Grigaitienė sutiko pasidalyti mintimis apie savo auklėtinius. Bendravo Valdas Kilpys.
Dabar, kai „Iki" ir „Maxima" mums yra visuotinio blogio įsikūnijimas, lupikautojai ir plėšikautojai, teigiamai kalbėti apie prekybos centrų darbuotojus būtų tolygu savižudybei.
Jaukūs yra Violetos ir Laimono Tapinų namai Žirmūnų pradžioje Vilniuje, šalia žirmūniečiams gerai pažįstamo „Gandro“. Prieš buto langus rymo jau subrendusios keturios eglės, žiemą vasarą aptrauktos melsva melancholijos migla.
Mes paprastai skęstame kasdieniškose klastose, laikydamiesi pasaulietiško etiketo. Žinote, kai vaidinau Myškiną, pabandžiau kurį laiką apskritai nemeluoti net visiškose smulkmenose… Ir vargiai išsilaikiau vieną dieną.
„Baisiausia tai, kad pabandžius narkotikų pirmas įspūdis – nieko čia ypatingo, ant šito tikrai neužkibsiu. Tačiau ilgiau pavartojus, kiekviena dozė palieka vis geresnį įspūdį. Jei pirmas pojūtis būtų toks nuostabus, galbūt atsirastų baimė rizikuoti ir tapti priklausomam“, – sakė Paulius.
Kažkada rašiau, kad jei iš Laisvės alėjos dingtų „Spurginė“ išvažiuoti iš Kauno gyventi kitur būtų gerokai lengviau.
Jų rankos prisijaukinusios žodžius, pirštai geba šnabždėti. Jie bėgioja ore, žongliruoja taip, kad vos spėji gaudyti. Nepaveji ir sustoji.
Ligoninėje vienas kolega susijaudino, stipriai mane apkabino ir pasakė, kad tai neįmanoma, kad to negali būti. Supratau, kad taip mąsto daugybė žmonių: liga negali ištikti mūsų artimųjų, pažįstamų, draugų. Ir mūsų pačių.
Salomėja moka priimti, kai duodi, nesidrovėdama, nebijodama pripažinti, kad neturi, ir nesilankstydama keturlinka iš dėkingumo dėl priimamų smulkmenų. Bet dar labiau moka duoti.
Pasėdėjom kiek tyliai, dukra su žentu pro duris į kiemą išsmuko – aišku, ir tiems širdis plyšta, į tokį skausmo gniužulėlį bežiūrint. „Pati ašmenis išsitrauki, ir pati ant jų šoki, mama“, - švelniai tarstelėjo žentas, eidamas pro šalį.
Ar sutikote įdomių mokytojų? Aš sutikau. Muzikos mokytoja, kuri tebenešioja lenoniškus akinukus, buvo tikra hipė ir liepė mintinai išmokti ne vieną ,,The Beatles“ dainą, nes jos „kala per stogą“; nuolat platėjančias kelnes mūvintis fizikas savo namuose, ten yra pagrindinė mokinių susibūrimo vieta, „sumūrijo“ sieną iš senų televizorių... T
„Bernardinai.lt“ kalbėjosi su moterimi, pakliuvusia į vergiją. Jos vardas pakeistas, vadiname ją Gerda. Jai dvidešimt dveji metai.
Poetas ir publicistas Sergejus Kanovičius gimė 1962 metais Vilniuje žinomo rašytojo ir literatūros redaktorės šeimoje. Baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Atrasti tikrą, natūralų, miesto-monstro nesunaikintą ir nesutryptą gamtos grožį šiandien yra labai didelis darbas. Žinoma, galima paprastai kalbėti apie tai, kaip ir kodėl mes turime rūpintis gamta, tačiau dažnai nė nebandoma „giliau“ ją pažinti, taip pat pripažinti sau ir kitiems, kiek grožio gamtoje mes vis dar sugebame pamatyti.
„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome pokalbį apie žmones, kalinčius iki gyvos galvos. Apie nusikaltėlius, į kuriuos dauguma esame pasiruošę sviesti akmenį. Apie tuos, kurie gyvena kaip radikalus išbandymas mūsų artimo meilei, gailestingumui.
Šokame, dainuojame, moterys kartais eina burti. Tačiau ne kiekviena čigonė gali burti. Čia tik kam gamtos duota – iš močiutės, prosenelės...
„Rašyti yra kur kas lengviau, nei žodžiais įgarsinti vaikų mąstymą“, – pokalbio pradžioje prasitaria rašytoja Vanda Juknaitė, prieš kelias savaites išleidusi pokalbių su vaikais knygą „Tariamas iš tamsos“. Ši knyga – neatsitiktinė.
Visai šalia mūsų gyvena, dirba ir kuria žmonės, kurie nė iš tolo nepanašūs į blizgių žurnalų herojus.
Šis interviu su Šiaulių miesto savivaldybės globos namų gyventoja - Jolanta Lukaite, kuriai dabar yra 32-eji. Nuo pat savo kūdikystės Jolanta gyvena valdiškose įstaigose. Jau 15 metų ji prikaustyta prie lovos, kadangi po nesėkmingo bandymo nusižudyti, patyrusi sunkią stuburo traumą, iki puses kūno liko paralyžiuota.
Siūlome antrąją pensininkės Janinos pasakojimo dalį.
Išėjus į pensiją, žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių: iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės klausimai.
Lapkričio 20 d. Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, vyko vyrų maldos popietė. Įspūdingas reginys, palydintis į Advento laikotarpį. Šioje popietėje apie savo tikėjimo kelią viešai kalbėjo ir tarptautinės TELE2 bendrovės Lietuvos skyriaus direktorius Petras Masiulis.
...Tiesiog eini gatve. Gedimino prospektu – statybos, griovimai, technikos riaumojimas ir praeiviai.
O kokiu metų laiku kiemsargiams sunkiausia dirbti? Liudmila Samoilova: "Išsyk po žiemos ir kai lapai nukrenta. Po žiemos sniegu tiek visko būna pakišta!"
REKOMENDUOJAME
Susitikimų ir mokymų metu bus aptariamos šios temos: Situacija darbo rinkoje, pasiruošimas pokalbiui dėl darbo, krizės įveikimas darbo netekties atveju, finansų ieškojimas bei planavimas ir kitos temos, aktualios grupės dalyviams.
Apie Lietuvos lietuvišką būtį – pašnekesys su kultūros istorike Inge Lukšaite.
Apie Lietuvą kalba, rašo ir galvoja – kas tik netingi. Laisvė žodžiui ar minčiai išreikšti – viena demokratijos pagrindų.
Pirmą kartą žymus britų karikatūristas Nicholas Withycombe’as Garlandas iš totalitarinės sistemos besivadavusioje Lietuvoje apsilankė 1989 metais. Pagrindinis akstinas čia atvykti buvo jo noras sužinoti, kas vyksta Lietuvoje, ir tai pavaizduoti popieriaus lape.
„Seniausia pasaulio profesija garbingesnė už žurnalistiką”, – ironiškai tvirtina Zenonas Butkevičius, vadinantis save žurnalistu – diletantu – gamtininku. Jis apgailestauja, kad šiandien pateikiama „žaliąja“ informacija dažnai siekiama saugoti ne gamtą, bet interesus.
PARTNERIAI
