Kaip ir dauguma į priklausomybės gniaužtus patekusiųjų, alkoholį vartoti pradėjau paauglystėje.

Aš labai stebiuosi, jog iš tų milijardų žemėje gyvenančių žmonių gal tik koks milijonas gyvena tyloje, galbūt tik pinigų šlamesy gyvena tik koks milijonas žmonių, o 7 milijardai dirba dėl to šlamesio, kuriuo jie naudojasi.

Kovo 29 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyks veltų lėlių spektaklio „Princesė ir poezija“ premjera, kuriame vaidins proto negalią turintys žmonės.

Rokas. Bandant paaiškinti ar rašyti apie šį fenomeną nuo pat pirmojo žodžio susiduri su keblumais. Kas tai? Muzikos stilius, gyvenimo stilius, tam tikra raiška? Kas buvo rokas sovietmečiu?

Pagrobėjai įkaitus laiko nežmoniškomis sąlygomis, juos žiauriai skriaudžia ir žudo, tačiau pastovai reikalauja daugiau pinigų už išlaisvinimą.

Būdama dešimties Ana susirgo kaulų tuberkulioze, jai pradėjo lūžinėti kaulai. Tada tėvas jai nupirko piešimo sąsiuvinį, spalvotų pieštukų, supažindino su piešimo pagrindais. Ir Ana pradėjo piešti.

Jo sodybą atrasti buvo nesunku. Ji išsiskyrė iš aplinkinių, iš karto matėsi, kad čia gyvena menininkas.

Girdėdama daugybės menininkų nusivylimą, kad jų kūryba niekam neįdomi, arba, atvirkščiai, išnaudojama, galiu juos nuraminti – į jų koncertus, parodas, knygų pristatymus ar paskaitas ateis ponia Elvyra.

Žinau, jog yra tokių moterų, apie kurias niekada nerašys nei laikraščiai, nei žurnalai, nerodys televizijos – bet jos triūsia it pelytės vaikų globos namuose, atiduodamos našlaičiams visą širdį...

 Nauji ,,Remeriai‘‘ įsikuria Daugirdiškėse ne vasaroms, bet gyvenimui visus metus . Žemdirbiai lieja prakaitą, savo širdį atiduoda smėlėtai ir įnoringai Daugirdiškių žemei.

Kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį su keletu Bernardinų parapijiečių nukeliaujame į paslaptingą ir baugų  pasaulį. Į pasaulį, kuriame gyvena izoliuoti žmonės. Tie, kuriuos dauguma pagrįstai bijotų sutikti gatvėje. Tai nužudę žmones asmenys, kalintys Lukiškėse.

Savo asmenine patirtimi pasidalijo Loreta Zdanavičienė, kelerius metus kovojusi su leukemija. Šis pasakojimas – vienas iš pavyzdžių, kaip negiminingo donoro dėka tragiškai galėjusi pasibaigti istorija sušvito laiminga pabaiga.

Vaineta serga cerebriniu paralyžiumi. Mergaitė didžiąją laiko dalį praleidžia vežimėlyje, tačiau atrodo, jog veiksmo jos gyvenime netrūksta: aplink Vainetą tarsi bitės sukasi seneliai, bibliotekos darbuotojai, mokytojos.

Dumbliūnų kaimo vienkiemyje – Štelemėkų žemė. Joje jau penkių kartų pėdos. Vienas sūnų, Dalius, su šeima sugrįžo į vienkiemį, tame pačiame kieme pasistatė naują namą ir ėmė ūkininkauti.

1950 metų kovo 10 dieną trys trylikametės vienuose Panevėžio namuose prisiekė kovoti už Lietuvą ir įsteigė organizaciją, ketverius metus nedavusią ramybės sovietinės santvarkos sergėtojams. Pavadino ją „Atžalynu“.

Su mikrochirurgu profesoriumi Kęstučiu Vitkumi susitikome grožio klinikoje Valakampių pušyne. Aptarę Vilniaus apylinkių estetiką, pradedame klausinėti apie gyvenimišką aplinką, atskleidžiančią, su kuo valgoma kasdienė ir šventinė mediko duona.

„Tau gali atleisti auka, visuomenė niekada neatleis“, – teigia viešai išpažinčiai ryžęsi vyrai, kurių biografijos pažymėtos įrašu, jog yra kalėję už išprievartavimą.

Nors atominės energetikos profesorius, rašytojas ir keliautojas Kazys Almenas ir nemėgsta komplimentų, bet tokį žmogų-orkestrą nedažnai sutiksi. Jo gyvenimas pilnas nuotykių ir iššūkių.

Saulėtų dienų vasarį šiemet buvo labai mažai. O sniego ir šalčio – užtektinai. Užgavėnių dieną sniego Dzūkijoje jau buvo ne mažiau kaip 40 centimetrų.