VISUOMENĖ » IŠ TYLOS
Šiais metais minime euroatlantinės Lietuvos integracijos dvidešimtmetį. Lietuvos valstybei tai svarbi data, žyminti tarptautinį pripažinimą, įsijungimą į pasaulio politikos ir ekonomikos erdvę.
Privačiame muziejuje – 22 tūkst. eksponatų: nuo akmeninio kaplio iki KGB telefono, sudėtingesnio už televizorių. Visa tai surinko, į Smalininkus atvežė ir savo sodyboje „įkurdino“ buvęs Gedimino technikos universiteto dėstytojas Justinas Stonys.
Gyvename siauru kultūros supratimu. Kultūros ženklais dažniausiai laikome tik kūrinius – literatūros, muzikos, dailės. O iš esmės kultūra apima, persmelkia visą gyvenimą, visas jo formas. Gal ir svarbiausias kultūros žymuo – gebėjimas persismelkti.
Kaip ir dauguma į priklausomybės gniaužtus patekusiųjų, alkoholį vartoti pradėjau paauglystėje.
Romai nesiskiria nuo kitų žmonių, taip pat nuo kitų romų, kurie, tarkime, gyvena Nyderlanduose. Visi žmonės nori beveik to paties: geresnių gyvenimo sąlygų, sveikatos priežiūros, geresnio maisto ir išsilavinimo savo vaikams. Tai – universalūs dalykai.
Aš labai stebiuosi, jog iš tų milijardų žemėje gyvenančių žmonių gal tik koks milijonas gyvena tyloje, galbūt tik pinigų šlamesy gyvena tik koks milijonas žmonių, o 7 milijardai dirba dėl to šlamesio, kuriuo jie naudojasi.
Dabar jau grįžo atgal, į Valkininkus. Į vietines kapinaites. Anelė Macelytė, kuriai iki šimtojo gimtadienio pristigo tik kelių mėnesių.
Kovo 29 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyks veltų lėlių spektaklio „Princesė ir poezija“ premjera, kuriame vaidins proto negalią turintys žmonės.
Prižiūrėtojas suskaičiuoja išsirikiavusius žmones, palinki gero apetito vakarieniaujant, nusisuka ir išeina. Taip prasideda dar vienas eilinis vakaras, vakaras be pabaigos...
Rokas. Bandant paaiškinti ar rašyti apie šį fenomeną nuo pat pirmojo žodžio susiduri su keblumais. Kas tai? Muzikos stilius, gyvenimo stilius, tam tikra raiška? Kas buvo rokas sovietmečiu?
Išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“ kviečia slaugančiuosius sunkius ligonius į panašaus likimo žmonių savitarpio pagalbos grupę, lydimą psichologų, lankomą dvasininko.
Pagrobėjai įkaitus laiko nežmoniškomis sąlygomis, juos žiauriai skriaudžia ir žudo, tačiau pastovai reikalauja daugiau pinigų už išlaisvinimą.
Norėjau sužinoti apie tą moterį daugiau. Tiesiog paklausti jos, kas ji yra, kuo gyvena, kaip jaučiasi. Filmavimas tapo pretekstu kalbėtis su ja.
Būdama dešimties Ana susirgo kaulų tuberkulioze, jai pradėjo lūžinėti kaulai. Tada tėvas jai nupirko piešimo sąsiuvinį, spalvotų pieštukų, supažindino su piešimo pagrindais. Ir Ana pradėjo piešti.
Argentinos vyskupų konferencijos komisija išreiškė nerimą, kad Argentina gali prisijungti prie tų šalių, kurios jau yra tapusios seksualinio turizmo centrais.
Jo sodybą atrasti buvo nesunku. Ji išsiskyrė iš aplinkinių, iš karto matėsi, kad čia gyvena menininkas.
Pats svarbiausias klausimas, kodėl jis grįžo mokytis į Lietuvą, kai didelė dalis abiturientų tik ir tesvajoja apie lagaminų supakavimą ir kelių valandų skrydį.
Girdėdama daugybės menininkų nusivylimą, kad jų kūryba niekam neįdomi, arba, atvirkščiai, išnaudojama, galiu juos nuraminti – į jų koncertus, parodas, knygų pristatymus ar paskaitas ateis ponia Elvyra.
Šį kartą – rimtai apie paprastus dalykus, kurie gyvenime pasirodo besą svarbiausi. Savo mintimis ir keletu rudeniškų patiekalų, nukeliančių į vaikystę, receptų dalijasi kunigas Julius Sasnauskas OFM.
Žinau, jog yra tokių moterų, apie kurias niekada nerašys nei laikraščiai, nei žurnalai, nerodys televizijos – bet jos triūsia it pelytės vaikų globos namuose, atiduodamos našlaičiams visą širdį...
Pokalbis su birštoniečiu, buvusiu inžinieriumi, o dabar pensininku Algirdu Gikniumi. Nuoširdus ir šviesus pokalbis, tikime, nuskaidrins ir Jūsų dieną bei paskatins drąsiau naršyti interneto platybėse.
Nauji ,,Remeriai‘‘ įsikuria Daugirdiškėse ne vasaroms, bet gyvenimui visus metus . Žemdirbiai lieja prakaitą, savo širdį atiduoda smėlėtai ir įnoringai Daugirdiškių žemei.
Visą gyvenimą prisimenu jau mirusį mokytoją, kurio elgesys man virto gyvenimo košmaru, atgrasiusiu nuo mokyklos ir mokytojų. Iki šiol jaučiu kiekvieną tos akimirkos smulkmeną.
Kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį su keletu Bernardinų parapijiečių nukeliaujame į paslaptingą ir baugų pasaulį. Į pasaulį, kuriame gyvena izoliuoti žmonės. Tie, kuriuos dauguma pagrįstai bijotų sutikti gatvėje. Tai nužudę žmones asmenys, kalintys Lukiškėse.
„Iki pradėdama austi dirbau ir vienur, ir kitur, visur stengdavausi atlikti darbą kaip priklauso, tačiau visada jaučiau, kad nevisavertiškai gyvenu“, – pasakojo Marija.
Savo asmenine patirtimi pasidalijo Loreta Zdanavičienė, kelerius metus kovojusi su leukemija. Šis pasakojimas – vienas iš pavyzdžių, kaip negiminingo donoro dėka tragiškai galėjusi pasibaigti istorija sušvito laiminga pabaiga.
Niekada anksčiau, išvydęs raginimus tapti kaulo čiulpų donoru, nesusimąstydavau, kiek daug tai gali reikšti sergantiems žmonėms.
Vaineta serga cerebriniu paralyžiumi. Mergaitė didžiąją laiko dalį praleidžia vežimėlyje, tačiau atrodo, jog veiksmo jos gyvenime netrūksta: aplink Vainetą tarsi bitės sukasi seneliai, bibliotekos darbuotojai, mokytojos.
Kiekvienas senjoras vis kitoks, vieni – mėgaujasi ramybe, o kitiems reikia veiklos, nuolatinio judėjimo.
Dumbliūnų kaimo vienkiemyje – Štelemėkų žemė. Joje jau penkių kartų pėdos. Vienas sūnų, Dalius, su šeima sugrįžo į vienkiemį, tame pačiame kieme pasistatė naują namą ir ėmė ūkininkauti.
Mamaitė – tai mano mama. Pagimdė mane būdama trisdešimties. Lengva atsiminti – aš šešiasdešimtųjų, mamaitė trisdešimtųjų metų gimimo.
1950 metų kovo 10 dieną trys trylikametės vienuose Panevėžio namuose prisiekė kovoti už Lietuvą ir įsteigė organizaciją, ketverius metus nedavusią ramybės sovietinės santvarkos sergėtojams. Pavadino ją „Atžalynu“.
Pokalbį su Lina, penkių vaikų motina, „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome kaip tik dėl to, kad jis puikiai iliustruoja, jog tikrasis gyvenimas priklauso nuo paprastų žmonių (ne)paprastų kasdienių pasirinkimų.
Su mikrochirurgu profesoriumi Kęstučiu Vitkumi susitikome grožio klinikoje Valakampių pušyne. Aptarę Vilniaus apylinkių estetiką, pradedame klausinėti apie gyvenimišką aplinką, atskleidžiančią, su kuo valgoma kasdienė ir šventinė mediko duona.
Rašykite, filmuokite, fotografuokite – pasakokite apie žmones, iniciatyvas, kurios įrodo, kad neverta vien dairytis į valdžią, tikintis, jog ji turi visas blogybes pašalinti, bet reikia pačiam imtis iniciatyvos.
„Tau gali atleisti auka, visuomenė niekada neatleis“, – teigia viešai išpažinčiai ryžęsi vyrai, kurių biografijos pažymėtos įrašu, jog yra kalėję už išprievartavimą.
Kieme jau striksi baltoji kielė. Kaip smagu pasisveikinti su ja, pakalbinti tais pačiais žodžiais kaip ir pernai: ,, pati parlėkei, ar gandras tave atnešė, šiandien Gandrinės... gerai pasidairyk – surasi dar ledo, išspardyk ledokšnius, žmonės sako, kad esi ledspira”.
Nors atominės energetikos profesorius, rašytojas ir keliautojas Kazys Almenas ir nemėgsta komplimentų, bet tokį žmogų-orkestrą nedažnai sutiksi. Jo gyvenimas pilnas nuotykių ir iššūkių.
Italas Giacomo Merlo Lietuvoje gyvena jau dvylika metų. Čia prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas – santuoka su lietuve, italų kalbos ir gitaros mokytojo karjera, dvasinė branda.
Saulėtų dienų vasarį šiemet buvo labai mažai. O sniego ir šalčio – užtektinai. Užgavėnių dieną sniego Dzūkijoje jau buvo ne mažiau kaip 40 centimetrų.
RENGINIAI
-
Konferencija „Kova su prekyba žmonėmis ir prostitucija. Patirtis Švedijoje ir Lietuvoje“
2012 m. gegužės 30 d. 09:00, Seimo III r. Konferencijų salė -
Teatrų festivalis „Begasas“
2012 m. gegužės 31 d. - 2012 m. birželio 1 d. 15:00, Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) -
„Ad Fontes“ simpoziumas: kas yra politika?
2012 m. birželio 5 d. 17:30, VU Filosofijos fakultetas, 201 auditorija (Universiteto g. 9/1, Vilnius) -
Nuoseklaus vaikų katalikiško ugdymo ir sakramentinės katechezės "Ateik ir sek mane" seminaras.
2012 m. birželio 12 d. - 2012 m. birželio 14 d., Šiluvos Jono Pauliaus II namuose. -
Kanos rekolekcijos šeimoms (registracija iki liepos 1 d.)
2012 m. liepos 15 d. - 2012 m. liepos 21 d., Panevėžio r., Tiltagalių k., stovyklavietė „Trimitas“
REKOMENDUOJAME
Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.
Ši knyga kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija, moralas, bet liudijimas, kad visada yra kelias atgal į gyvenimą, net jei gyvenimas yra virtęs, kaip atrodo, beviltiškais griuvėsiais.
Kiek trunka mėnuo Afrikoje, kodėl Europa laiko galvą šaldytuve, kuo lietuviai panašūs į maliečius ir ar karus Afrikoje pakeis vienybė? Visu glėbiu įžvalgų su mumis dalinosi žymus Malio poetas Gaoussou Diawara.
Jutau baimę, tačiau ne tiek dėl fizinio saugumo, kiek dėl to, kad nežinojau, nei kaip reaguoti, nei ką sakyti. Turbūt taip atsiskleidė ir mano puikybė, nes įsivaizdavau, jog turiu nuteistiesiems sukelti kažkokį efektą.
Už padėtį žiniasklaidoje yra atsakingi: jos turinio kūrėjai (patys žurnalistai), jai palankios aplinkos sudarytojai (valstybės institucijos) ir jos vartotojai (visuomenė).
NUORODOS
- Baltic business news
- Lithuanian Tribune
- Baltic Times
- Catholic Media Journal
- Christian Science Monitor
- Chronicle of Higher Education
- City Journal
- Europos parlamento naujienos
- Miestai ir architektūra
- New Yorker
- Smithsonian magazine
- European Resistance Archive
- Žurnalas „Karys“
- KGB veikla Lietuvoje
- Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams įvertinti
- Latvijos nacionalinė televizija
- Latvijos okupacijos muziejus
- Lietuvos gyventojų genocido tyrimų centras
- Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika
- Tarptautinė organizacija „Memorial“
- Puslapis išeiviams
- Pasaulio lietuvių bendruomenė
- Bendruomenės internete
- Savaitraštis Dialogas
- Švietimo profsąjunga
- Ikimokyklinis ugdymas
- MyliuKauna.lt
Reklama






















































