Šioje laidoje – pokalbis su Seimo nariu Algirdu Sysu apie iš sovietmečio atėjusias šventes ir jų reikšmingumą dabartinėje Lietuvos visuomenėje.

Oficialiai ordinai, medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai skiriami taikos ir karo metu nusipelniusiems asmenims pagerbti bei Lietuvos piliečiams skatinti atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei. Šiuos apdovanojimus, kaip ir minėjai, skiria Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuriam pataria speciali tam sukurta Taryba. Turime keturis ordinus: Vytauto Didžiojo, Vyčio Kryžiaus, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino bei ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Taip pat štai kokius medalius ir kitus pasižymėjimo ženklus: Vyčio Kryžius medalį, Vyčio Kryžiaus ordino vėliavą, Vytauto Didžiojo ordino medalį, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį, Lietuvos nepriklausomybės medalį, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių (buvęs Žūstančių gelbėjimo kryžius), Šaulių žvaigždę, Šaulių žvaigždės medalį, Sausio 13-osios atminimo medalį bei Dariaus ir Girėno medalį.

Galutinai Žemaičių apygarda buvo įkurta 1946-ųjų pavasarį Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Šioje teritorijoje jau nuo 1944 metų vidurio itin aktyviai veikė Lietuvos laisvės armijos žmonės, todėl ir karinė tradicija čia buvo labai stipri. Kovotojai, kurie nepriklausė LLA buvo priimami į veikiantįjį bei Organizacinį sektorius.

Jungtinė Kęstučio apygarda buvo įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d. iš Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, (1 foto – kestucio zemelapis.jpg) iš dalies Kėdainių ir Kauno apskrityse veikusių partizanų junginių. Nuo 1948 m. apygarda jau tiesiog vadinosi Kęstučio vardu, žodžio „Jungtinė“ pavadinime neliko. Iš pradžių į apygardą įėjo net 6 rinktinės, tačiau, 1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, liko 3: Butegeidžio (anksčiau vadinosi Lydžio, Aukuro), Birutės (anksčiau vadinosi Žebenkšties, Šerno, Savanorio, Knygnešio) ir Vaidoto (anksčiau – Žalčio, Naro). Leido laikraštį „Laisvės varpas“.

Prie jos kūrimosi bene labiausiai prisidėjo pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. 1945 m. gegužės mėn. jis, dar gyvendamas legaliai, įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė reikalingus direktyvinius dokumentus. J. Vitkus galutinai į mišką pasitraukė 1945 m. birželį. Čia jis toliau kūrė organizacines struktūras – prie Dzūkų grupės prijungė Merkinės batalioną, įkūrė Merkio rinktinę, parengė svarbius visam partizaniniams judėjimui dokumentus, t.y. „Organizacinis Lietuvos išlaisvinimo planas“, „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų rikiuotė ir vadovavimas“ ir pan.

Pirmiausia išklausykime buvusio Vyčio apygardos partizano Broniaus Juospaičio-Direktoriaus pasakojimą apie apygardos kūrimosi pradžią bei veiklą. „Pradžia buvo tokia: vokiečiams traukiantis, kapitonas Krikštaponis ir Danielius Vaitelis Ramygaloje buvo sukūrę LLA (Lietuvos laisvės armija) dalinį. O aš ir pats kilęs nuo Ramygalos. Kai vokiečiai traukėsi, siūlė trauktis kartu. Bet nutarėme nesitraukti ir likti Lietuvoje. Kapitonas Krikštaponis pasakė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o rusai, bet kokiu atveju – gražiuoju ar piktuoju - turės iš Lietuvos pasitraukti. Ir visa tai turi išsispręsti per metus.

Vienas pagrindinių ir svarbiausių Algimanto apygardos organizatorių bei vadų buvo Antanas Slučka-Šarūnas. 1944 metų vasarį Lietuvos kariuomenės viršila Antanas Slučka Troškūnų miestelyje suorganizavo 20-25 ginkluotų vyrų būrį, kurio užduotis buvo atremti rusų desantininkų bei raudonųjų partizanų puldinėjimus ir plėšikavimus netoliese buvusiuose kaimuose. 1944 metų pabaigoje, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, jis kartu su broliais Stasiu, Jonu ir Broniumi, kaimynais broliais Jonu, Albertu ir Vytautu Stanevičiais, Antanu Pasmoku, Povilu Tumkevičiumi, Povilu Jočiu ir kitais patraukė į Šimonių girią, tapo Lietuvos partizanais.

Pagrindinis tikslas buvo išsivaduoti iš sovietinės okupacijos, po to - deklaruoti nepriklausomybės atkūrimą, sudaryti Laikinąją Vyriausybę ir pateikti vokiečiams įvykusį, pačių lietuvių įvykdytą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo faktą. Birželio 23 d. 10 val. ryto Lietuvos aktyvistų fronto įgaliotinis Levas Prapuolenis su būreliu vyrų užėmė Kauno radiofoną ir Lietuvos aktyvistų fronto vardu paskelbė: „Sovietų Sąjungos okupacijai galas; galas sovietų prievartai ir klastai, kuria Lietuvos valstybė buvo tariamai įjungta į Sovietų Sąjungą, atstatomas Lietuvos suverenumas ir skelbiama Laikinoji Lietuvos Vyriausybė tokios sudėties... Tautiečiai kviečiami išvalyti savo gyvenamąją vietą nuo okupantų ir perimti vietinę administraciją į savo rankas“. Kilus sukilimui daugelyje Lietuvos vietovių buvo atkurta vietos administracija, daug kur sukilėliai perėmė valdžią, nors aukos tikrai buvo didelės – vien sukilimo metu žuvo apie 2000 savanorių.

Hitleris ir Stalinas bent jau Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo sąjungininkai, tad kas gi atsitiko, kad jie staiga tapo mirtinais priešais? Būtent nuo šio klausimo pradėjau pokalbį su laidos svečiu istoriku Algirdu Jakubčioniu.