VISUOMENĖ » KOMENTARAI IR POKALBIAI
Lietuviškos socialinės reklamos vis dar yra pernelyg neutralios, jas kuriant nedirbama su psichologais, todėl dažnai jos taip ir neatskleidžia problemos esmės.
Apie Lietuvos lietuvišką būtį – pašnekesys su kultūros istorike Inge Lukšaite.
Apie Lietuvą kalba, rašo ir galvoja – kas tik netingi. Laisvė žodžiui ar minčiai išreikšti – viena demokratijos pagrindų.
„Seniausia pasaulio profesija garbingesnė už žurnalistiką”, – ironiškai tvirtina Zenonas Butkevičius, vadinantis save žurnalistu – diletantu – gamtininku. Jis apgailestauja, kad šiandien pateikiama „žaliąja“ informacija dažnai siekiama saugoti ne gamtą, bet interesus.
Svarbu, kad mes suvoktume save lietuviais ir, nors ir būdami labai skirtingi, galėtumėme vienas kitam paduoti ranką, sako Pitsburgo universiteto socialinės antropologijos dėstytoja Neringa Klumbytė.
Įžeidžių interneto komentarų rašytojai tapo interaktyvaus žiniasklaidos bendrovių verslo partneriais.
Jau geras dešimtmetis nenutyla ginčai, kaip Lietuvoje išduodamuose dokumentuose pateikti nelietuviškus, svarbiausia lenkų, asmenvardžius. Pagal valstybinės kalbos statusą visų Lietuvos piliečių pagrindiniai asmenvardžių įrašai asmens dokumentuose turi būti lietuviški.
Tarsi po žiemos miego atkutusi Vilniaus miesto savivaldybės taryba pirmąją kalendorinio pavasario dieną nutarė pavadinti keliolika iki šiol bevardžių Vilniaus gatvių ir skverų.
Prisiminiau garsųjį Ticiano paveikslą ,,Dangiškoji ir žemiškoji meilė‘‘, kuriame pavaizduotos dvi alegorinę prasmę turinčios figūros – stebuklingai gražios moterys, dėl kurių dailėtyrininkai, o ir šiaip dailės mylėtojai nesutaria – kuri gi čia ta dangiškoji, o kuri žemiškoji.
Šiandien Vidurio ir Rytų Europa įsitraukia į nesukančių galvos dėl istorijos, apatiškų valstybių klubą. Istoriniai ginčai čia, kaip ir Vakarų Europoje, jau yra tapę išimtimi.
Natasha Walter yra viena žymiausių Didžiosios Britanijos nūdienos kultūros komentatorių, besidominti vyrų ir moterų santykiais. 2010 metų vasario mėnesį pasirodė jos knyga „Gyvos lėlės“ apie naująją seksizmo bangą Europoje.
Remiantis tarptautinių žodžių žodynu, „kultas“ reiškia perdėtą ko nors garbinimą, idealizavimą. Taigi kyla klausimas, ar galima maistą sureikšminti per daug, o jei taip, tai kada peržengiama riba?
Skaitytojams pristatome pokalbį su garsia CNN žurnaliste Christiane Amanpour, dvidešimt metų dirbusia karo korespondente, o šiuo metu vedančią autorinę laidą „CNN International“. Pokalbis apie karo žurnalisto darbą, objektyvumą genocido akivaizdoje, baimę ir naująjį darbą studijoje.
„Negyvento gyvenimo neverta tirti“ – taip apibūdinamas lietuvių kilmės filosofo Alphonso Lingio pasirinktas pasaulio pažinimo būdas. Filosofas teigia, kad susidūrimas su pasauliu dažnai skaudina ir užgauna, tačiau dažnai mums – vakariečiams – blogai jaustis yra sąžininga.
Prieš pustrečių metų Seimui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas. Paaiškėjus, kad jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Seimas projekto nesvarstė. Nutarta dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Ar amerikiečių, kurie su bažnyčia nesieja savęs ir taip pat auklėja savo vaikus, vaikaičiai apie artimųjų mirtį praneš ir jų gedės virtualybėje apie tai pranešdami savo Facebook anketoje?
Moderniųjų laikų Lietuvos visuomenės, kultūros, politikos, mokslo, sporto raidos neįmanoma atsieti nuo asmenybių, glaudžiai susijusių su ateitininkija arba jos išugdytų.
„Diskusijai ir svarstymui apie vertybes, kuriomis kursime Lietuvos ateitį, labai tinkamas laikas. Projektas „Lietuva“ šiuo metu yra kryžkelėje: vertybinis diskursas senka ir jį keičia vadybinis diskursas.
Tibetas yra tapęs keistos politinės ir moralinės įtampos šaltiniu. Niekas turbūt nebetiki, kad ši šalis artimesnėje ateityje gali ištrūkti iš Kinijos pančių ir tapti nepriklausoma...
Su indėnais kovojęs JAV generolas Philipas Sheridanas 1869 metais pasakė: „Vieninteliai geri indėnai, kuriuos man teko matyti, – buvo mirę". Ar galvodami apie romus – kasdienybėje vadinamus čigonais – nesivadovaujame panašia logika?
Š. m. vasario 22 d. Marijampolės apskrities švietimo centre vyko Lietuvos Caritas organizuotas seminaras “Prekyba žmonėmis – priežastys, pasekmės ir pagalbos būdai”.
Ar įmanoma, ar prasminga galvoti apie tautos ateitį? Toks klausimas Vasario 16-osios proga kai kuriais viešaisiais tekstais buvo implikuojamas, užmaskuotas, kaip sakoma, ,,tarp eilučių‘‘, bet buvo ir atvirai formuluojamas.
Tebeieškodami lietuviškų miesto kultūros identiteto ženklų, šįkart į pokalbį pakvietėme poetą, eseistą Gintarą Grajauską, kurio naujausią esė rinkinį netrukus išvysime knygynų lentynose.
Dabar, kai trečdalis lietuvių gyvena užsienyje, vis aktualesnis tampa identiteto klausimas. Kas tie lietuviai ir kaip jie atrodo pasaulio kontekste?
Kiekvienas sunkmetis – išbandymas ir Dievo pedagogikos dalis. Gal tai vienintelis būdas vis labiau klystančius sugrąžinti į gyvybės kelią?
Problemą, ką labiau derėtų švęsti, vasario 14 ar 16 dieną visuomet laikiau savotiška pseudoproblema: na koks gi skirtumas, kas ką labiau švęs.
Laisvės ir gėrio ryšio nutraukti neįmanoma, tačiau nuolat esama pavojaus šį ryšį pamiršti. Įsivaizdavimas, kad būti laisvam reiškia gyventi „be rūpesčių“, ir kad laisvė neturi ribų, šiandien yra įleidęs gilias šaknis mūsų politikoje ir kultūroje.
Tiek JAV, tiek ir kitų šalių kūrėjai susiduria su realybe: internetinė sklaida yra labai silpnai kontroliuojama bei apmokestinama.
Apmaudu, kad Lietuvoje, kalbant apie šeimas, visą energija paprastai išvaistoma diskusijai, kas formaliai yra šeima, pamirštant, kad svarbiausia ne tai, koks šeimos įvaizdis, kaip ji atrodo, bet tai, kiek realiai ji tampa bendrystės, mokymosi būti su kitu mokykla.
Jei mokytojai neužkrės jaunimo visuomeniniu, respublikonišku optimizmu, jei neperteiks nuostatos ir nepadės įgyti patyrimo, kad laisvos tautos gyvenimas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, Lietuvos jaunimas liks savo likimo nesusiejęs su bendru Lietuvos ateities projektu.
Niekas žmogaus neišmoko nei gyventi, nei senti. Mokyklos suole įsiminiau Donelaičio įrašą apie patį save: „Aš garbingai nešioju žilus plaukus ir galiu nieko nesigėdyti“. Garbingai pasenti – štai ko norėčiau.
Kai prieš savaitę susikūrusios Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius informavo visuomenę, jog naujosios partijos programa, pavadinta „Nauja Lietuva“, leis per dešimt metų Lietuvai tapti nauja Skandinavijos šalimi, aš, šitai girdėdamas, labai džiaugiausi.
Amžinas klausimas, kas svarbiau: ekonominiai interesai, praktinė nauda ar moralinės vertybės?
Po apsilankymo kalėjime „Bernardinai.lt“ kalbino rašytoją Vandą Juknaitę, parapijietes Janiną Breineizerienę, Moniką Midverytę. Kalbinome ir kunigą Arūną Peškaitį OFM.
Įpusėję pirmieji reformuotojo aukštojo mokslo metai – kaip rytas po geros puotos.
Nors keisti viduriniojo mokslo struktūrą buvo nuspręsta pačioje Nepriklausomybės pradžioje, bet iki šiol optimalaus sprendimo, matyt, nėra surasta, ir šis klausimas nesiliauna kėlęs diskusijų.
Žmogaus vaizduotė ir fantazija – tarsi koks savisaugos instinktas. Už lango – šaltis, pūgos, ledas, kone ant žemės nukritęs pilkas dangus.
Gali į krūvą sukrauti kiek nori tau priklausančių pasų, bet juk visada puikiai žinome, kad esame kilę iš vienos konkrečios vietos. Mintims reikia geografinio uosto, taip, kaip kūdikiui reikia mamos.
Kokia tapatybė turėtų būti naudojama piliečio pase? Žmogaus tapatybė, ar jo pavardė? Vieni skaitytojai matyt nesupras tokio klausimo. Kitiems, ne taip stipriai raštingiems, tikiuosi man pavyko paaiškinti, kokį skirtumą matau tarp pavardės, jos užrašo ir tapatybės. Jiems ir rašau.
Apie krizę kalbama daug ir dažnai. Tačiau kaip ji atpažįstama? Diagnozuojant krizę – sąmoningai arba ne – leidžiama suprasti, kad žinoma, kas yra normali būklė.
REKOMENDUOJAME
Apie Lietuvos lietuvišką būtį – pašnekesys su kultūros istorike Inge Lukšaite.
Apie Lietuvą kalba, rašo ir galvoja – kas tik netingi. Laisvė žodžiui ar minčiai išreikšti – viena demokratijos pagrindų.
Pirmą kartą žymus britų karikatūristas Nicholas Withycombe’as Garlandas iš totalitarinės sistemos besivadavusioje Lietuvoje apsilankė 1989 metais. Pagrindinis akstinas čia atvykti buvo jo noras sužinoti, kas vyksta Lietuvoje, ir tai pavaizduoti popieriaus lape.
Vėl įsimylėkime savo Tėvynę, žmones, išbandymus, kuriuos Viešpats mums padovanojo, leiskime širdžiai plakti laisvės varpo ritmu ir visos kliūtys bus įveikiamos, visos nuoskaudos teatrodys menkniekiai.
Deja, tampa įprasta, kai politikų sprendimus sunku vertinti kitaip, nei kaip pasityčiojimą iš visuomenės.
PARTNERIAI
