Andrius Navickas. Vilniaus politikai šaiposi iš vilniečių- Zebedeno gatvės akibrokštas

Deja, tampa įprasta, kai politikų sprendimus sunku vertinti kitaip, nei kaip pasityčiojimą iš visuomenės. Neretai kyla klausimas – ar politikų cinizmas turi ribas? Kai tik pradedame galvoti, kad kvailiausi ir akiplėšiškiausi sprendimai jau praeityje, politikai vėl mus nustebina. Na, o Vilniaus miesto taryba – tai bausmė vilniečiams, kad nepradėtume puikuotis, jog gyvename tokiame puikiame mieste. Regis, politikai daro viską, kad tik subjaurotų Vilnių ar bent padarytų pakuoku objektu.

Pavyzdžiui, Vilniaus miesto tarybos sprendimas vieną iš Verkių seniūnijos gatvių pavadinti Zebedeno vardu. Primenu, kad Zebedenas, pasak metraščių, įsakė nužudyti misionierių Brunoną. Ši „geniali“ iniciatyva kilo liberalui Vidmantui Martikoniui, kurį, kiek suprantu, supykdė idėja vieną iš Vilniaus gatvelių pavadinti kankinio Brunono vardu. Politiko nesutrikdė net tai, kad dauguma Europos miestų, turinčių turtingą tradiciją, vadina aikštes, gatves misionierių vardais. Tiesa, jokiems save gerbiantiems miestelėnams nekyla idėja gatves pavadinti Bruto, Judo Iskarijoto ar kurio nors kito žudiko, išdaviko vardu. Na, bet lietuviai – drąsi tauta. Ypač ta jos dalis, kuri į pasaulį žvelgia pro valdiško kabineto langą.

Na gerai... Vienam ekscentriškam politikui kilo kvaila idėja, o ką galvoja kiti? Kiek suprantu, absoliuti dauguma Vilniaus tarybos narių vadina save krikščionimis ir buvo informuoti, kas toks tas Zebedenas, tačiau tai nesutrukdė priimti gėdingo sprendimo.

Na taip, žmonės gyvenantys gražiai pavadintoje gatvėje, nėra prastesni už tuos, kurie gyvena gatvėje kvailu pavadinimu. Tačiau ar tai pakankamas pagrindas darkytis ir įžeidinėti kitus? Teko girdėti priekaištą, kad misionieriaus Brunono į Lietuvą esą niekas nekvietė, esą Zebedenas ne vienintelis žmones žudęs veikėjas – juk vadiname gatves ir partizaniniame kare dalyvavusių žmonių vardais. Tačiau pagarba partizanams ir pagarba tam, kuris nužudė beginklį žmogų, skelbusį Gerąją Naujieną – visiškai skirtingi dalykai. Taip, mums gali nepatikti Cezaris ar jo politika, tačiau mes nepuolame vadinti aikščių Bruto vardu. Net ir ateistiniuose kraštuose neatrasime Judo Iskarijoto gatvės. O Vilniaus jau turi Zebedeno gatvę...

Manau, kad šiuo atveju svarbu, kad mes, miestelėnai, išreikštume savo poziciją. Ne tik per rinkimus, kurie bus po daugiau nei metų, bet šiandien. Galime kreiptis į Vilniaus miesto tarybos narius ir paklausti – gal pakaks daryti kvailystes?

Kristina Urbaitytė. [...]

Second Wind from Ian Worrel on Vimeo.

Kristina Urbaitytė. [m..]

Paklausykite. Ramiam sniegui ir artėjančiam pavasariui.

Ačiū Eckai :)

Povilas Zaleskis. Lietuviškas dizainas

LT 80's design from example.lt on Vimeo.

80's Lithuanian design objects: antenna “Aušra”, hoovers “Audra” and ”Saturnas” pillar of TVs-set “Šilelis”, sound system “Venta”, first Lithuanian keyboard “Dielonika”, skis and hand dryer “Vėjelis”, tape recorders “Elfa”, “Vilma”, synthesizer “Vilnius”.

audio- D.A.17 - Kas mes tokie?
www.example.lt

Andrius Navickas. Būti Kristaus sekėju.....

Yra išlikęs ir labai vertinamas antrojo amžiaus krikščionio kūrinys „Laiškas Diognetui“, kuriame šis bando  paaiškinti krikščionišką poziciją.

„Mat krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Jie nesilaiko žmogiškųjų nuomonių – ne taip kai kiti. Įsikūrę graikų ir barbarų miestuose, kam kokia dalis teko, laikydamiesi vietinių papročių ir apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę, kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė- jiems svetima. Jie kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną, dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje. Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Jie nepažįstami, ir teisiami, jie žudomi atgaivinami. Jie beturčiai, bet praturtina daugelį, visko stokoja, bet visko pertekę. Jie niekinami , bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako pagarba. Būdami geradariai jie baudžiami ir nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti, Žydai kariauja su jais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties.“

Cituoju pagal dar 2003 metais Aidų išleistą puikią knygą "Bažnyčios tėvai".

Pagalvojau, kiek visų šių apibūdinimų tiktų šiandienos krikščionims? Mums...

Ar šiandien mus dar įmanoma atpažinti iš pagarbos ir meilės vienas kitam ir visiems žmonėms?

Andrius Navickas. Opozicija ir lietrytis piktinasi, tačiau ar tikrai yra dėl ko?

Sunku būti ne tik valdžioje, bet ir opozicijoje. Iš noro įkąsti neretai net galvoje aptemsta. Tada jau nebepaisoma kam, už ką ir kada...

Kita vertus, socialdemokratų noras surengti alternatyvų Kovo 11 dienos paminėjimą Seime - tai daugiau nei kvailiojimas. Ypač, kai paaiškėja, ką norima minėti kovo 9 dieną - ne tiek Kovo 11-ąją, kurios anuometiniai komunistai nuoširdžiai bijojo (Dėkui Dievui, kad žmonių pasmerkimo bijojo daugiau), bet Sovietų Lietuvos Aukščisuiosios tarybos darbo pradžios dvidešimtmetį... Aišku, gerai, kad ne Stalino ar Lenino gimtadienį, tačiau, kaip sakoma, kiek nesivadintum socialdemokratais, o komunistinis tvaikas prasiveržia.

Labai gaila, nes tikrai norisi vakarietiškos socialdemokratijos ir kad ją atstovautų įtakingesnė partija nei Lietuvos socialdemokratų sąjunga. Lietuvos ekskomunistų kelias socialdemokratijos link labai jau ilgas ir galo nematyti. Vis sumaištauja komunistinė praeitis.

Beje, kiek žinau, idėja, jog konservatoriai uzurpuoja Kovo 11-ąją, gimė iš didžiulio kai kurių socialdemokratų noro minėjimą Seime paversti debatais dėl dabartinės situacijos Lietuvoje. Pareikalauta, kad šventiniame minėjime būtinai kalbėtų ir opozicijos atstovas. Nors net dabartinė Seimo pirmininkė atsisakė teisės kalbėti, idant nepolitizuoti renginio. Būtų nesuprantama, jei žodis būtų nesuteiktas pirmajam atkurtos Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui. Natūralu, kad žodis bus suteiktas svečiams.

Ir dar... Kažkodėl nenuostabu, kad ašaras dėl opozicijos esą pažesitų teisių daugiausia lieja "Lietuvos rytas". Įdomu, ar kada nors nutrūks Leo LT sandorio metu suaugusi socialdemokratų ir šio leidinio bambagyslė?

Antanas Šimkus. Žvilgsnis į monitorių

Hm, jei į monitorių žvelgtum tik darbo valandomis, kažin ar dabar su šiokia tokia ironija konstatuotum, kad nieko negali padaryti, jog į jį žvelgtum tik darbo valandomis...

O klausymu irgi apsirūpinęs. Ir ne vienas. Štai ketvertas redakcijos žmonių vienoje patalpoje, ir visi su masyviom ausinėm... Kažkada buvo taikliai pastebėta: „Kiek daug meškučių.“ Neabejoju, kad didesniuose kolektyvuose tai atrodo dar įspūdingiau...

Kartą, toje pačioje redakcijoje dingus elektrai, ėmė cypti ir kvykčioti keleto kompiuterių „upsai“ vienu metu. Tarsi nešertos jūrų kiaulytės, pagalvojau. Taip gaila pasidarė. Nepamenu, kad kada tikros jūrų kiaulytės būčiau šitaip gailėjęs...

O kitur? Nešiojamas kompiuteris vis dažniau ropščiasi į lovą. Televizorius nepastebimai įsitaiso pastarosios kojūgalyje ir tampa patogiausiais migdomaisiais. O garsiausias žadintuvas gyvena mobiliajame telefone, kuris kiaurus metus retai pasitraukia nuo tavęs toliau kaip per pusmetrį.

Po kurio laiko imi stebėtis, neradęs artimojo savo, vėlų vakarą palinkusio prie klaviatūros. Panašiai, kaip ir jis, neaptikęs vidurdienį tavo pėdsakų elektroniniame pašte, su nerimo gaida balse klausia: „Kur tu šiandien buvai, nemačiau tinkle? Gal kas atsitiko?“

Nieko neatsitiko. Turbūt neatsitiks ir rytoj. Ne. Tiesiog kažkas nenumaldomai keičiasi. Ekrano žydrynė intensyvesnė nei dangaus. Tad nuo jos kartais skauda akis.

Ir jei užsimerkti būtų taip paprasta...

Saulena Žiugždaitė. Troškimų mokykla

Ištrauka iš netrukus Bernardinai.lt pasirodysiančio teksto:

Benediktas XVI aiškina tai savo enciklikoje Spe Salvi: „Šv. Augustinas maldą vadina troškimų mokykla. Žmogus buvo sukurtas didelei realybei – Pačiam Dievui, kad būtų Jo pripildytas.

Bet jo širdis pernelyg ankšta tokiai dovanotai didžiai realybei. Ją rekėtų padaryti platesnę.

Тaigi Dievas, atidėdamas Savo dovaną, plečia mūsų norus; padėdamas troškimams Jis daro platesnes mūsų sielas ir, jas plėsdamas, daro taip, kad sugebėtų priimti Jį Patį.“

***

Norint ko nors prašyti, reikia to trokšti. Iš tikrųjų, ką pirmiausia daro Kristus, susitikdamas su tais, kurie turi tapti krikščionimis – priverčia juos suvokti savo troškimą: „Ko jūs ieškote?“ (Jn 1, 38). Mes turime paklausti savęs: ar iš tikrųjų norime vienybės, ar tai tik deklaracija? Taigi, reikia norėti, žinoti, Kieno prašyti ir ko prašyti.

(Maskvos arkivyskupas Pavelas Pecci)

Andrius Navickas. Purvasklaida Lietuvoje (II)

Ypač bukam apžvalgininkui K. Girniui: „V. Uspaskich ne tik tiki Lietuvos valstybe, bet ir žino, kodėl“

Tai oficialaus Darbo partijos spaudos pranešimo pavadinimas. Niekada nemaniau, kad šis politinis darinys vykdo išmintingą politiką, tačiau, prisipažįstu, toks ciniškas dergliojimasis tikrai nustebino.

Manau, kad padorūs žmonės, kurių, neabejoju, yra šioje partijoje, po tokių pranešimų spaudai turėtų susimąstyti, ar ten pateko.

Zigmas Vitkus. Vienu piršteliu pavasaryje

Plonas ledas lūžinėja po antino kojom, Vilnelėj, prie Tibeto skvero. Jo pati - slydinėja greta. Vienos kojos, vienu piršteliu, mes visi turbūt jau pavasaryje.