Viešojo transporto stotelės, bent jau toje miesto dalyje, kur kasdien lankausi, pasipuošusios Login'o konferencijos reklamomis. Ant facebook'o ženklo, žinoma, tik ir norisi prikabinti Nukryžiuotojo analogą, na, o auksinis Buda džiaugiasi rankose laikydamas, ko gero, usb atminties raktą.
"Ką garbinsime rytoj?" - praeinančiųjų klausia plakatas. Išties, technologinės naujovės šiandien sensta greitai kaip niekas kitas pasaulyje.
Ko nepasakysi apie budizmą ar krikščionybę, o tiksliau, apie žmogui prigimtyje įrašytą religinį jausmą.
Mes sovietinėje erdvėje užaugę esame įpratę galvoti ir savo vaikus to išmokėme, kad religingumas yra mažų mažiausiai neišprusimas. Tad kokia čia dar pagarba? Tiesa tai ar ne, dabar nesigilinsiu. Tačiau, kad Europoje šiuo metu klesti tolerancijos ir pagarbos kiekvieno žmogaus orumui kultūra, norėčiau tikėti. Ar ši pagarba skirta visiems, išskyrus, religingus žmones?
Prieš pora dienų kalbėdama su Lietuvoje jau gerą dešimtį metų besilankančiu italų meno istoriku, Milano universiteto profesoriumi, jo paklausiau, ką jis mano apie religinių simbolių komercinį traktavimą?
Jo dėka supratau, kad ne visi žmonės susimąsto, jog tokiu būdu šiurkščiai užgauna savo bendrapiliečių giliausius jausmus. Tiesiog reiktų pamėginti jiems paaiškinti, kad yra žmonių, kuriems religija nėra apsamanojęs etninis paveldas ar graži muziejinė tradicija.
Yra žmonių, kuriems Jėzus Kristus yra gyvas asmuo, su kuriuo bendraujama, jaučiant jam stiprius pagarbos ir meilės jausmus.
Login'o organizatoriai tikriausiai paprasčiausiai apie tai nepagalvojo. Religingumas grįžta, tad verslo sferai iškyla didelė pagunda pasitelkti šiuos visuotinai paveikius simbolius, bet šalia verslo interesų egzistuoja juk ir kitokių?
Noriu pasidalinti džiaugsmu, jog pasirodė naujas žurnalo Kelionė su Bernardinai.lt numeris. Kiekvieną kartą, nors tarsi žinau, kaip atrodys kiekvienas milimetras, laukiu neramia širdimi, nes atspausdintas žurnalas visada kažkiek kitoks nei kompiuterio ekrane. Pagrindinis rūpestis - ar yra visuma, vidinė dermė? Na, o paskui jau žiūriu, ar viskas gerai atspausdinta, kaip spalvos.
Šįsyk man ypač džiugu sakyti, kad esu patenkitnas tiek poligrafiniu atlikimu, tiek vidine derme. Man labai smagu, jog ir vėl pavyko padaryti žurnalo numerį, kuris labai skiriasi nuo prieš buvusio. Praėjęs numeris labai džiugino ir atrodė, kad jau nėra kuo nustebinti. Tačiau pavyko. Kiekvienas tekstas savo vietoje ir perteiktas taip, kaip norėtusi. Na, o visa kita - tai jau mano, kaip redaktoriaus, galimybių ribos. Tegaliu tiek ir tai tik dėl to, kad turiu pačią kūrybingiausią komandą.
Jau dabar kiek neramu, kaip subrandinti kitą numerį, išlaikant aukštai iškeltą kokybės kartelę. Tačiau dėl to jaudintis pradėsiu ryt ryte, o šiandien gera vartyti žurnalą, iš kurio puslapių šypsosi jauniausias pasaulio vyskupas Linas, valiūkiškai akį merkia sesė Nijolė Sadūnaitė...
Žurnalo tema - mokinystė ir pašaukimas. Tema tikrai nėra nauja, tačiau šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti, kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.
Deja, Bernardinai.lt redakcijos ir bičiulių tinklaraštis nė kiek neprimena sraunios upės. Gaila. Pasidalijimai, diskusijos labai svarbu. Mes visi šiandien gyvename trikdančioje informacijos gausos situacijoje ir nereikia gėdytis abejonių, svarstymų. Lietuvosje žurnalistai kažkodėl mokomi būti ekspertais, kurie žino atsakymus į visus klausimus - net ir tuos, kurie niekada žmonės nekilo, kol žurnalistai nepradėjo juos ryškinti.
Jau kelios savaitės, kai esu veikiau skaitytojas nei Bernardinai.lt redakcijos kapitonas. Nėra malonu, bet gal ir visai naudinga, kai ligoninė įsiveržia į gyvenimą ir įprasta rutina persikeičia, tarsi suktelėjus vaikišką kaleidoskopą.
Per šias kelias savaites įsitikinau, kad mediko profesija yra labai tauri ir mes neįvertiname jos sudėtingumo, kol patys su tuo nesusiduriame. Apie tai, koks sudėtingas chirurgo darbas, dažniau susimąstome, dabar gi turėjau daugiau galimybių pabendrauti su anesteziologu. Savotiškas magas, kuris kaskart turi atspėti tikrąją reikalingo tirpalo sudėtį, įdėmiai stebėti operaciją ir reaguoti į bet kurį pokytį. Ir taip kasdien - nuo ryto iki popietės, Be teisės atsipalaiduoti ir suklysti.
Šiuo požiūriu žurnalisto darbas yra tikros atostogos. Jei gydytojas už klaidas užmėtomas kritikos akmenimis, tai žurnalistas gali tik gūžtelti pečiais ir pasakyti - tai mano nuomonė. Žodžiai neretai žeidžia ne mažiau nei chirurgo įrankiai, tik nuo atsakomybės lengviau "nusiplauti"..
Tikiuosi, kad ir kolegos prisimins, jog turime tinklaraštį. Na, o aš skubu pavartyti dar tik vakar iš spaustuvės atvežtą ilgai lauktą knygą - "Sutemos tirščiausios prieš aušrą". Labai labai daug pastangų įdėta, jog ši knyga pasirodytų ir.. pagaliau.
Turiu galvoje tuos žurnalistus, kurie laksto paskui Breiviką, tarsi paskui pasaulio centrą, godžiai sugeria jo neapykantos kurstymą ir ištransliuoja kitiems, fiksuoja gestus ir juos komentuoja. Kodėl šis žudikas nusipelnė tiek dėmesio? Ar šis dėmesys tikrai yra skirtas tam, idant užkirstume kelią naujiems breivikams? O gal taip juos mes gaminame?
Jei nori, kad visi kalbėtų tik apie tave, visi nagrinėtų kiekvieną tavo pasakytą žodį, reikia nukreipti automatą į minią ir pradėti žudynes.
Lietuvos rytas pastarosiomsi dienomsi tapo Breivikpostu. Nesupranta ką daro, o gal jiems nusispjaut į padarinius - show must go one?
"Mažojoje studijoje" turiu prievolę komentuoti Lietuvos žiniasklaidą, tad stengiuosi reguliariai žvalgytis, ką rašo kitos žiniasklaidos priemonės. Prisipažįstu, kartais pasijuntu, kaip patekęs į pasakų šalį. Pavyzdžiui, politologo Vladimiro Laučiaus rašiniai. Seniai su juo nebendravau ir atrodo, kad kažkada pažinojau visai kitą žmogų. Jei kas turite laiko, siūlau peržiūrėti trokū - dešimties metų senumo VL komentarus ir palyginti su tais teiginiais, kuriuos jis išsako šiandien.
Sutinku, kad yra žmonių, kurių gyvenime įvyksta esminiai lūžiai ir radikaliai keičiasi pažiūros. Galbūt taip atsitiko su VL. Tad galbūt veltui stebiuosi, kad žmogus, kurio protas, analitiniai sugebėjimai ir originali komentarų stilistika prieš kurį laiką žavėjo net ir tuos, kurie jo vertinimams nepritardavo, dabar rašo tarsi ateivis iš pasakų šalies, kur iš tiesų niekas neniekino, nejuodino ir nebandė užgniaužti tyrimo dėl Vytauto Pociūno žūties. Kur niekada nebuvo duodamos komandos klausytis neįtikusių žurnalistų telefonų pokalbių. Kur nebuvo LEO LT aferos, politikos, verslo ir žiniasklaidos susiliejimo. Kur FNTT skandalas tėra politikų tarpusavio pasistumdymas, nėra dingusios astronominės pinigų sumos iš Snoro, niekas nenutekino bankui informacijos apie planuojamą nacionalizaciją. Kur normalu, kad ministras tyčiojasi iš Premjero, o Prezidentė iš visų. Kur normalu sukviesti būrelį vienminčių ir pateikti "objektyvų" apibendrinimą FNTT skandalui, kaip padarė VL Delfi.lt..
VL kažkada išleido komentarų knygą, pvadinęs ją "Maištas prieš protą". Tikrai nebloga knyga, sunkiai suderinama su tuo, ką VL rašo dabar. Svarbiausia, antraštė pranašiška, tarsi jis pats nujautė, kaip susiklostys jo intelektualinė biografija...
1972 metų kovo 19 diena oficialiai vadinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos gimimo diena. Tiesa, realiai jis buvo parengtas ne tą dieną - Kronikos leidėjai sąmoningai užrašydavo netikrą parengimo datą, taip bandydami suklaidinti saugumiečius. Na, o kovo 19 diena (Šv. Juozapo šventė) pasirinkta, norint pagerbti kunigą Juozapą Zdebskį, kalintį lageryje.
Mano įsitikinimu, neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos nepriklausomybės be tos tiesos terapijos, kurią vergovėje esantiems žmonėms teikė Kronika.
Labai norime, kad šie metai realiai žmonių sąmonėje taptų Kronikos metais. Todėl jau kovo 19 dieną pradedame laidų ciklą "Būti krikščionimi sovietmečiu". Taip pat pradedame skelbti I. Petraitienės ir kitų mūsų bendradarbių parengtas publikacijas apie Kronikos bendradarbius, talkininkus, tikėjimo žygdarbius sovietmečiu.
Šiuo metu jau rengiame laidas apie kunigų seminarijos situaciją sovietmečiu, apie pogrindžio seminarijas, apie buldozerinį ateizmą, apie Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą, Kronikos ištakas, jos leidybos organizavimą, atsargumo priemones, apie sesę Nijolę Sadūnaitę, apie Petro Plumpos ir kitų disidentų kovą už tikėjimą.
Labai prašome visų, jei kas turite filmuotos mežiagos, nuotraukų, atsiminimų, idėjų laidoms, galite nurodyti vertingus pašnekovus - rašykite andrius@bernardinai.lt arba skambinkite man asmeniškai 867751224. Įamžinkime tikinčiųjų žygdarbius, idant jie teiktų stiprybę dabartinei ir ateinančios kartoms.
Antrindamas Andriui, ir aš pateiksiu porą, manding, iškalbingų tekstų palyginimui. Vienas surašytas skandalingai pagarsėjusių Kovo 11-osios eitynių organizatorių „Lietuvių tautinio centro“ aktyvistų, kitas – žmonių pirmą kartą rengiančių alternatyvų renginį – „Švęskime laisvę“. Paskaitykime, abu šie tekstai apie meilę.
Šios eitynės – tai patriotinio jaunimo laisvės proveržis, iššūkis viso pasaulio globalistams bei kosmopolitams, siekiantiems suniveliuoti, sunaikinti tautas, nacionalines kultūras, paversti laisvas ir išdidžias Europos tautas pilka mase be savo istorijos, be kalbos, be identiteto, be šaknų.
Todėl Kovo 11-osios eitynėse kasmet dalyvauja ne tik Lietuvos, bet ir kitų laisvų Europos tautų piliečiai nešini savo nacionalinėmis vėliavomis. Visi mes suprantame, kad grėsmės tautinėms valstybėms akivaizdoje privalome būti kartu, nes po vieną mus lengvai nutautins ir sunaikins.
(„Lietuvių tautinis centras“)
--------------------------------------
Jau 22 metus kartu kuriame valstybę, siekdami pagarbos žmogui ir demokratinių vertybių įtvirtinimo. Kuriame valstybę, kuria galėtume didžiuotis ir kurioje galėtume gyventi laisvai. Iš čia kylantis patriotiškumas neskaldo, nemenkina ir nežemina. Aktyvus pilietiškumas vienija skirtingus laisva Lietuva besidžiaugiančius žmones ir suburia juos bendriems darbams.
ŠVĘSKIME LAISVĘ tikslas – suburti visus Lietuvos žmones, kurie brangina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes – demokratinę santvarką, teisės viršenybę, lygybę, atvirumą, pagarbą kiekvienam žmogui, ir pasidžiaugti Lietuvos Nepriklausomybe [...].
(„Švęskime laisvę“)
Na, ir pasakykite, kas labiau myli Tėvynę? Tie, kurie kviečia ja pasidžiaugti, ar tie, kurie meta iššūkį aplinkiniam pasauliui ir ją gina? Nesileidžiant į simpatijų ir antipatijų žaidimą, reikia pasakyti, kad vieno atsakymo nėra. Jo nėra ir niekada nebus. Nes tai visiškai skirtingos meilės. Viena meile mylima Lietuva, kuri yra lietuvių ir lietuviams, kitai meilei – tai per siaura.
Tačiau...
Greta šių dviejų skirtingų tekstų, savaip išreiškiančių meilę Lietuvai egzistuoja ir trečiasis – tai laisva, Nepriklausoma Lietuva, kuri per 22 savo gyvavimo metus (žvilgtelėjus atgal, per petį: išaušo 1940-ieji) tapo tokia brandžia valstybe, kad joje galima ir vienaip, ir kitaip mylėti. Netgi jei viena iš šių meilių ardytų valstybės ir įvairių tautų sugyvenimo joje pagrindus.
Gavau laišką iš bičiulio, kuris persiuntė dvi citatas, atskleidžiantis dvi vertybines pozicijas. Kiekvienas turime teisę pasirinkti, kurią mes palaikome. Tačiau neįmanoma būti vienu metu dvejose vietose, net jei ir kenti nuo šizofrenijos.
2012-03-06 Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino išrinktąjį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir palinkėjo sėkmės dirbant dėl visų Rusijos žmonių gerovės.
„Taip pat labai tikiuosi, kad Jūsų vadovaujamos Rusijos Federacijos ir Lietuvos santykiai toliau bus plėtojami siekiant konstruktyvaus bendradarbiavimo, remiantis lygiateisiškumo ir abipusės naudos principais", - rašoma šalies vadovės sveikinimo laiške.
2012-01-13 Pirmojo Laisvės premijos laureato S. Kovaliovo kalba LR Seime:
„Atėjo laikas, kai reikia pasakyti valdžios atstovams bet kurioje žemės šalyje – gana meluoti. Neseniai buvau Prancūzijoje, kur mane priėmė krikščioniškasis studentų judėjimas ir aš kalbėjau, kaip visada, apie nedalomą laisvę, apie pilietinę globalinę atsakomybę... Manę paprašė pateikti pavyzdžių ir aš pasakiau: rugsėjo 24 dieną Maskvoje paskirtas naujas prezidentas, kurį karūnuos kovo mėnesį. Jūs gi žinote, kuo jis vardu, jūs žinote, kad jis nelegitimus, kaip buvo nelegitimus visus savo aštuonerius valdymo metus, nes negali būti legitimi valdžia, kur nėra laisvų rinkimų, kur įdiegta cenzūra, tiesa, dabar gudresnė, geriau maskuojama, negu SSRS. Jūs žinote, kad Rusijos valdžia nelegitimi, kad (valdžios) perėmėjas – nedemokratiška sąvoka, prezidento – perėmėjo nebūna. Jūs visa tai žinote, tuomet pasakykite, kas iš politinių lyderių nepasveikins Putino kovo mėnesį, kad jis bus „išrinktas“?
Vienas iš klausytojų pasakė: „bet juk tai protokolo reikalavimai“.
Štai čia ir esmė – jums universali vertybė – protokolas. Ir tada nereikia kalbėti, kad žmogaus teisės yra pagrindinės universalios vertybės šalyse, kurias jūs ir atstovaujate. Gerai būtų mums visiems atsisakyti tokio protokolo ir nemeluoti tuomet, kai to reikalauja protokolas.“
2011 metų kovo 1 dieną savo veiklą pradėjo Bernardinai TV ir jaunimui skirta skiltis LUX-Jauniems. Rizikingas bandymas, neturint pakankamo finansinio pamato. Ar rizika pasiteisino?
Na, pirmiausia, kaip muilo burbulas sprogo viltys surasti rėmėjų, kuriems būtų patraukli idėja, kad televizija gali būti kitokia. Jei prieš metus galvojome, kad galime pradėti su menkais finansais, bet toliau tikrai atsiras galinčių finansiškai prisidėti žmonių, tačiau, deja, tikrovė pasirodė dar niūresnė - 2012 metais Bernardinai TV turi dešimties tūkstančių biudžetą. Tai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo parama projektui apie jaunus teatralus. Tiesa, galbūt dar kažkiek paramos pritrauks mūsų laidos apie XX amžiaus Lietuvos istoriją. Tačiau gali būti, kad ir ne..
Bėda ta, kad mums patiems labai brangi tapo Bernardinai TV. Kaip vaikas, kurio nė už ką neatiduosime į jokį gyvybės langelį. Jei Viešpats laimins, sulauksime ir antrų, trečių metų. Svarbiausia, jog padaryta labai daug, net nesitiki, kad tiek daug.
Tai pirmiausia šaunios komandos nuopelnas. Ji mažutytė, bet labai darbšti. Agnė Markauskaitė (koordinatorė, planuotoja), Kostas Kajėnas ir Dalia Survilaitė (filmavimas ir montavimas). Dirbame be studijos, grimo, su megėjišku apšvietimu, tačiau kartais pavyksta atranda tikrų "perlų" ir tada suprantame, kad dirbame ne bergždžiai.
Mane, kaip redaktorių, labai džiugina Agnės metų įdirbis LUX- Jauniems. Žengiama iš lėto, po nedidelį žingsnelį, tačiau tikrai pavyko sukurti jaukią erdvę jauniems žmonėms. Dabar reikėtų daugiau dėmesio skirti šios erdvės populiarinimui.
Metai buvo labai sunkūs. Kita vertus, kiekvienas sunkumas užgrūdina ir sustiprina.
Labai norėtųsi išgirsti Jūsų nuomonę, pastabas, o gal net ir idėjas, kur galėtume atrasti šiai svarbiai veiklai paramos. Rašykite - andrius@bernardinai.lt.
Per pastarąsias dvi savaites teko pasižiūrėti du (skaičius nėra svarbiausias elementas) dokumentinius filmus. Abu lietuviški. Abu kurti jaunų žmonių. Abu susiję su Lietuvos istorija. Simboliška – vienas iš jų primena sovietmečio Lietuvoje pradžios įvykius, kitas – šios sistemos aižėjimą ir griuvimą.
Nenorėdama ilgiau tampyti už nosies, išduosiu, kad vienas iš filmų, apie kuriuos rašau, yra jaunos režisierės Giedrės Žickytės neseniai pristatytas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kuriame per grupės „Antis“, „Roko maršų“ prizmę pasakojama Lietuvos „išsivadavimo“ ir „išsilaisvinimo“ istorija.
O kitas – ką tik politikos mokslų studijas baigusio Karolio Kaupinio filmas „Misija Sibiras‘11“, apie praėjusią vasarą vykusią jaunų žmonių ekspediciją į Tomsko sritį (Rusijos Federacija), skirtą įamžinti lietuvių tremtinių atminimą, tvarkyti ten palaidotų lietuvių kapinių („Misija Sibiras“ ekspedicijas jau keletą metų rengia Lietuvos jaunimo organizacijų taryba).
Rimtai su šypsena. Po K. Kaupinio filmo apie „Misiją Sibiras“ įsidėmėjau pirmuosius kelių žmonių įspūdžius: „Viskas su šypsena“, „Gerai, kad ne graudžiai“. Atrodytų, ar ne šventvagiška taip kalbėti po filmo, kurio pagrindinis motyvas nori nenori sukasi apie tremtį – vieną skaudžiausių mūsų tautos ir šalies patirčių? Ir iš tiesų, filmas neturi mums įprasto šioms temoms slogumo. Tai jaunų žmonių patirtys, mintys, susidūrus su istorijos atspindžiais Sibire. Jie vyko ten tvarkyti tremtinių kapinių, bet jų misija tęsiasi sugrįžus, šis filmas ją tęsia taip pat – perduoti jaunimui žinią, kad „tremtis iš tiesų vyko“, kad tai nėra tik dar vienas paragrafas istorijos vadovėlyje, kad žmonės buvo vežami, kentėjo, mirė, bet kartu kabinosi į gyvenimą ir... gyveno.
Tos „tiesioginės“ šypsenos G. Žickytės filme, žinoma, daugiau, juk griausmingi „Roko maršai„ ir „antiškos ironijos“ kupini „Anties“ pasirodymai neabejotinai (dabar mums jau taip atrodo) lydėjo į „šviesų laisvos Lietuvos rytojų“. Bet ar taip labai jau žinome, kokiomis mintimis ir idėjomis gyveno patys šių „avantiūrų“ dalyviai? Kur buvo tik smagūs žaidimai, o kur prasidėdavo rimti?
Jauni. Jauni ne tik šių filmų kūrėjai. Jauni ir pagrindiniai jų objektai, veikėjai, personažai... Aš pati nejučia imdavau tapatintis su Roko maršų jaunimu, spėlioti, kokia ir kurioje pusėje būčiau buvusi tuomet? Atrodo, kad greta tarpukario Kauno studentų gyvenimo, atsirado dar vienas laikotarpis, į kurį, sukūrus laiko mašiną, norėtųsi nukeliauti (šypsena).
Turbūt į tremtį keliauti nesinorėtų ir su laiko mašina. Bet kasmet daugybė jaunų žmonių siekia tapti Misijos Sibiras dalyviais. Iš matyto filmo darosi aišku, kad daugelis iš jų Sibirą įsivaizduoja kitokį, nei pamato, ekspedicijoje patiria kitką, nei tikėjosi, nustemba, apsidžiaugia, suklumpa ne ties tais dalykais, kuriems buvo pasiruošę.
Atrasti. Filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ nustebino archyviniai kadrai. Visiškai nematyti. Jaučiausi pakankamai besidominti istorija, nepraleidžianti istorinių laidų, žiūrinti dokumentinius filmus (kai kuriuos metai iš metų rodomus per šventes ar sausio 13-ąją), tačiau net neįsivaizdavau, kad kažkas filmavo pačiame lėktuve, iš kurio buvo mėtomos gėlės Baltijos kelyje. Mačiau „Anties“ vaizdo klipų ištraukas, „Roko maršų“ koncertų dalis, bet nebuvau mačiusi, kaip trispalvė, tautiška giesmė kartu su „Roko maršais“ buvo vežiojama po Lietuvą ir lyg „evangelizuojant“ pristatoma žmonėms gatvėse, kiemuose ar kur nors prie namo tvoros. Arba, kaip galėjau būti nemačiusi unikalaus nedidelių berniukų ginčo dėl mitingo ir taip išpyškintų Molotovo-Ribentropo pakto detalių, kaip turbūt ne kiekvienas abiturientas prieš valstybinį istorijos egzaminą šiandien galėtų (berniukų ginčas vyko 9-o dešimtmečio pabaigoje)?
Taip pat nežinau, ar daug kas matė kadrus iš tremtinių palaikų parvežimo ir sutikimo Kauno oro uoste, nuo kurių prasideda filmas apie „Misiją Sibiras“? Galbūt dažniau esame matę filmuotus iš tremties sugrįžusių žmonių liudijimus, bet ar daug esame klausęsi mūsų tremtinių palikuonių, gimusių, užaugusių, gyvenančių Sibire, nebekalbančių lietuviškai, bet kažkuria prasme ar dalimi besijaučiančių lietuviais? Praėjusią vasarą ekspedicijos dalyviams pavyko juos atrasti ir pakalbinti...
Kalbantys – tai svarbiausia šių filmų savybė. Jie pasakoja istoriją. Faktų, skaičių čia daug nerasime, bet simboliai, vaizdai, amžininkų liudijimai, šviežios jaunų žmonių patirtys Sibire pasakoja taip, kad, būdama istorijos mokytoja, nesukčiau galvos, ką daryti per pamokas, kai reikia su jaunimu kalbėti šiomis temomis.
Neabejotinai šie filmai labai skirtingi, nepalyginsi jų kūrimo aplinkybių, techninių galimybių, laiko, žmonių, finansinių resursų ir t.t. Nepretenduoja jie ir į išsamų, enciklopedinį įvykio ar tarpsnio vaizdavimą. Tačiau kažkuria prasme jie grąžina istoriją į gyvenimą, į realybę, parodo, kad istorija nėra tik praeitis, kurią reikia išmokti ir žinoti, bet ji veikia šiandien, ji aktuali.
Man patiko. Nereklamuoju, bet rekomenduoju.
Ir kaip rašė vienas mano draugų facebook‘e: „Lietuvos dokumentinio kino laukia šviesi ateitis“.
