Šiandien įprasta kalbėti apie žymaus aktoriaus, verslininko ar į svarbų postą prasiveržusio politikos sėkmės istorijas. Esame raginami mokytis iš jų. Apmaudu, jog tokiu būdu daugelio akys pradeda krypti visai ne ten.. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvos sėkmės istoriją kuria ne sumanūs verslininkai, net ne išradėjai, bet pirmiausia kankiniai, tie maldos ir meilės artimui žmonės, kurie nevadinami "žvaigždėmis", bet yra tikrieji šviesuliai, nušviečiantys mums kelia ir didžiausios tamsos valandą, suteikiantys mums stiprybės..
Vasario 5 dieną sukanka 27 metai, kai žuvo kunigas Juozas Zdebskis. Tiksliau, buvo nužudytas inscenizuotoje avarijoje, po to, kai nepavyko kiti jo "nukenksminimo" būdai. Pavyzdžiui, bandymai jį sukompromituoti, apliejant specialia rūgštimi, paliekančia bjaurias žaizdas.. tai tik išgrynino jo tikėjimą, padėjo atsijoti pelus nuo grūdų.
Apie tokius istorijos kūrėjus turime kalbėti, o ne apie tuos tuštybių mugės statistus, kurie šiandien galvoja, kad yra labai svarbūs, nes juos dažnai rodo per televizorių...
Kun. J. Zdebskio gyvenimas - tikra sėkmės istorija, nes ne gi gali būti didesnė sėkmė, nei gyventi, turint mylinčią širdį ir švarią sąžinę?
Liberalu save vadinants Vilniaus meras Artūras Zuokas prieš kurį laiką paskelbė iniciatyvą mažinti seniūnijų skaičių. Kiek suprantu, tai noras centralizuoti Vilniaus valdymą, manant, kad toks valdymas galėtų būti pigesnis ir veiksmingesnis. Lygiai kaip prieš kurį laiką meras uždraudė elgetauti Vilniuje ir paskelbė, kad pati savivaldybė yra pajėgi pasirūpinti visais tikrais elgetomis...
Šiuo atveju tenoriu atkreipti dėmesį, kad tai daro meras liberalas, kuris elgiasi kaip nuoseklus socialdemokratas, įsitikinęs, kad institucijos turi viskuo rūpintis ir geriau tai daryti centralizuotai.
Dar įdomiau, kai socialdemokratai šiandien pareiškė, kad jie prieštarauja Vilniaus valdymo centralizavimui. Pareiškė kaip tikri liberalai – decentralizacijos šalininkai...
Ar daugiabutis, kuriame gyvenate, kavamalė, kuria galbūt vis dar malate kavą arba prieskonius prabėgusių Kalėdų sausainiams ir pyragams, sandėliuke dūlantis pirmasis telefono aparatas, vaikystės nuotraukų albumas su „sviestinio popieriaus“ intarpais ir kiti kaidaise įprasti buities ar laisvalaikio rakandai jau verti tapti parodos eksponatais? Nežinau, ką manote Jūs, bet mane tuo įtikino prieš porą metų Nacionalinėje dailės galerijoje demonstruota paroda „Šaltojo karo laikų modernizmas. Menas ir dizainas 1945–1970“.
Po tos parodos, pamenu, labai aiškiai supratau, kad daugelis architektūros sprendimų, buities ir kasdienybės rakandų, kuriuos buvau įpratusi vadinti tiesiog „sovietiniais“, iš tiesų yra ne tiek „sovietiniai“, kiek bendri XX a. modernizmui abiejose geležinės uždangos pusėse ir įkūnijantys to laikmečio mąstymą bei nuotaikas.
Tai, kad santykinai skurdžios, labai unifikuotos bei neišvengiamai ideologizuotos, bet tiems laikams itin modernios sovietmečio kasdienybės Baltijos šalyse elementai taip pat verti atskiro eksponavimo, dar kartą patvirtino ir apsilankymas Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje vykstančioje parodoje „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra."
„Gyva atmintis apie sovietinio laikotarpio Baltijos šalių dailę, dizainą ir architektūrą virsta istorija“, rašoma parodos anotacijoje, kurią įdėmiai perskaičiau jau tik grįžusi iš parodos. Ir koks taiklus tas žodis „virsta“. Penkių ar šešių dešimtmečių senumo daiktai, išradimai ar niekada taip ir neįgyvendintų idėjų bei architektūrinių sprendimų eskizai iš tiesų atrodo tarsi kabantys kažur „tarp“: tarp dar atpažįstamo ir jau istoriško.
Tikiu, kad mano tėvų (dabartinių 50-60-mečių) kartai žiūrėti į tokius eksponatus nėra lengva, o geriausiu atveju nebent juokinga. Nes visa tai dar atrodo neverta parodų salių. Kam gi po stiklu kišti servizą, kurio dalis dar patys naudojame namuose, kam eksponuoti stalus ar kėdes, kuriomis visaip kaip prieš porą dešimtmečių mėginome atsikratyti. Pati pamenu, kaip viena tokią, tiesa sulužusią, tėtis sukapojo gabalais ir sudegino.
O man atrodo, kad tai vis dėlto verta. Susitoti ir įsižiūrėti. Be didelio išankstinio nusistatymo, be neaiškaus ilgesio ar nuoseklios antipatijos, bet taip, kaip žiūrėtume į, tarkime, Austrijos, Britanijos ar Italijos to laikmečio kasdienybę atspindinčios parodos ekspoziciją. Be jokio gailesčio sau ir su mėginimu ne tik prisiminti ir suvokti, kaip gyvenome „tada“, bet ir dar įdėmiau įsižiūrėti į tai, kaip gi gyvename dabar. Laikmečiu, kuris taip pat neišvengiamai palengva virsta istorija.
Prieš šventes, kartu dirbantys kolegos paliudys, vis zyziau, kad labiausiai noriu dovanų... gero interneto. Gero – tai to, kuris yra tau ištikimas visada, ar pildai naujienų srautą, ar krauni nuotraukų puokštę, o gal kokią „sunkesnę“ radijo laidą... To, kuris nesumano pasibagti kaip tik tada, kai nori išsaugoti svarbų tekstą skyriaus „tituliniuose“. To, kuris tiesiog yra, yra visada.
Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei vykdami su konkrečiomis užduotimis iš Vilniaus į Klaipėdą, o dar turėdami užsukti į kas antrą pakelės miestelį, nuolat stabčiotumėte, pavyzdžiui, dėl nuolat stringančio benzino tiekimo varikliui? O jis vis stringa. Tenka sustoti ir mėginti automobilį užvesti iš naujo. Žiūrėk, pajudėjo. Važiuoja! Oi, jis vėl stovi – užvedi... Ir taip nuolat. Reguliariai. Kasdien.
Primena skaudamo danties tvilkčiojimą? Įkyrų lietų su priešiniu vėju žvarbų rudens rytą? Degančios gumos kvapą, kurio negali išvengti ir kuris sustiprėja kaskart vėjui pūstelėjus?
Kodėl, kam reikalinga ši kasdienė mankšta? Kaskart pyksti, kad technologijos tokios ribotos. Galvoji, kada gi mes pagaliau praturtėsime tiek, kad, kaip dera internetiniam dienraščiui, tikrai „turėsime“ internetą. Juk tai neprabangos dalykas, sutiktumėt?
O Apvaizda, ką Apvaizda? Gal nori tuo kažką pasakyti? Gal kaip tik va šitaip nežymiai priverčia mus pabusti kad ir iš pačios kilniausios inercijos? Pabudimas – tai ne juokas, pabudimas – tai dalykas vertas dėmesio.
Jau ne vienerius metus Bernardinai.lt galite skaityti rubriką ISTORIJA IR ATMINTIS. Tačiau, kaip neretai nutinka, vaikas išauga vaikiškus drabužius ir tenka ieškoti kažko naujo. Tad ir 2012 metus pradedame su naujove, kuri mums labai brangi – su nauja skiltimi ATMINTIS. Čia istorijos tematikos ir su atmintimi susijusiomis temomis medžiagų bus kur kas daugiau, nei iki šiol galėjote rasti mūsų dienraštyje.
Daug dėmesio esame pasiryžę skirti dialogui istorijos ir įvairių skirtybių tema. Tam bus skirta speciali rubrika DIALOGO ERDVĖ. Kaip parodė 2011-ieji, verta iš naujo permąstyti lietuvių-lenkų santykius ir čia tenka grumtis ne tik su lenkų stereotipais lietuvių atžvilgiu, bet ir su lietuvių stereotipais ir, deja, istorijos, sukarikatūrinimu. Apie tai stengsimės kalbėti rubrikoje LDK PAVELDAS, kur svarstysime taip pat ir Lietuvos santykius su kitais kaimynais, žvelgsime į procesus Baltarusijoje bei Ukrainoje.
Labai svarbi rubrika – ATMINTIES ŽAIZDOS – bus skirta iki šiol „kraujuojantiems“ istorijos puslapiams. Ne tik Holokaustui, tremtims, bet ir Ruandos žudynėms, turkų-armėnų santykiams, Holodomorui Ukrainoje ir t.t. Tiesa, Holokausto įsisąmoninimas išlieka vienu iš svarbiausių šios rubrikos tikslų.
Kita esminė rubrika – LAISVĖS KRYŽKELĖS – tai pasakojimas apie mūsų valstybės kovas už laisvę ir dilemas, su kuriomis teko susidurti. Daugiausia dėmesio skirsime partizanų kovoms po II Pasaulinio karo, disidentiniam judėjimui sovietmečiu. Taip pat stengsimės daugiau kalbėti ir apie 1918-1922 metų kovas.
PORTRETAI – tai pasakojimai apie žmones, paliekančius ar jau palikusius svarbų pėdsaką istorijoje. Sieksime atkreipti dėmesį ne tik į išpopuliarintus herojus, bet ir į tuos, kurių žygdarbiai ar kūryba nėra daug kam žinomi.
GYVOJI ISTORIJA – tai svarstymai, diskusijos apie praeities įamžinimą, apie praeities ir dabarties dialogo pavidalus bei pastangas ugdyti atmintį. Šioje rubrikoje sieksime pristatyti Lietuvoje veikiančius muziejus ir jų ekspozicijas. Daugiausia dėmesio kreipsime į „iš apačios“ įkurtus muziejus, kuriuose istorijos „gyvybė“ pulsuoja kur kas intensyviau nei daugelyje valstybinių.
Šioje skiltyje pateiksime ne tik tekstus, bet ir TV laidas istorijos ir atminties temomis. Viena iš naujovių – pirmoji rubrika Bernardinai.lt anglų kalba – MEMORY and HISTORY. Tai galimybė anglakalbei auditorijai susipažinti su Lietuvoje atminties tema vykstančiomis diskusijomis, galimybė supažindinti su mūsų laisvės kovomis bei pastangomis gydyti atminties žaizdas.
Laukiame Jūsų pasiūlymų, tekstų tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Juos galite siųsti andrius@bernardinai.lt. Na, o naują skiltį galite skaityti www.bernardinai.lt/atmintis
Kiek dienų skiria Kalėdas ir Naujuosius Metus? Savaitė. Sunku patikėti, kad tik tiek – per pastarąsias kelias svaites iš penkių ar šešių žmonių girdėjau pažadą būtinai susitikti tarpušventyje ir daug ką aptarti. Taip pat dar du žmonės pažadėjo, kad būtinai tarpušvenčiu turime susitikti ir aptarti naujus projektus. Dar paskambino du bičiuliai ir pakvietė „kažkada tarpušvenčiu, kai bus daugiau laiko“ pasimatyti...
Jei bent pusė visų šių pažadų įsikūnys, kiekvieną tarpušvenčio dieną turėsiu po du-tris svarbius susitikimus, teks priimti bent keturis svarbius sprendimus dėl kitų meto darbų ir t.t. Tačiau širdyje jaučiau, kad stebuklas bus, jei bent vieną šimtąją visų gerų norų – susitikti, pabendrauti, kažką svarbaus nuveikti tarpušvenčiu – pavyks įgyvendinti. Ir tai tikrai nėra kieno nors bloga valia. Absoliuti dauguma žmonių, kurie siūlo tarpušvenčiu būtinai padaryti tą ar aną, nuoširdžiai tiki, kad po Kalėdų laiko gerokai padaugės, nors iki šiol metų metais tekdavo įsitikinti, kad taip nebūna.. Ir kur tas laikas dingsta? Regis, ne ozono ksylė, bet laiko skylė virš Lietuvos prasivėrė...
Ai, su tarpušvenčiu Jus visus sveikinu ir tebūna vaisingi Jūsų pažadai.
Pirmiausia noriu reaguoti į piktą atsiliepimą, jog nedera man, vienos žiniakslaidos priemonės redaktoriui, per kitą žiniasklaidos priemonę („Mažąją studiją“ Lietuvos radijuje) aptarinėti lietuvišką žiniasklaidą. Esą turėčiau laikytis žurnalistinio solidarumo, kuris šiuo atveju suvokiamas paprastai: nepastebėti dėmių ant Lietuvos žiniasklaidos munduro, nes kalbėjimas apie tokias dėmes menkina žurnalistų įtaką visuomenėje.
Iš tiesų, jei sakytume, kad žurnalistų tikslas – ne pagelbėti, siekiant tiesos, bet turėti kuo didesnę įtaką ir galimybę manipuliuoti mūsų vaizdiniais, sutikčiau, jog geriau užmerkti akis į tai, kas vyksta lietuviškoje žiniasklaidos virtuvėje. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad žiniasklaida gali teikti tiek viešajai sferai būtiną informacijos deguonį, tiek paskalų ar melo nuodus, ir čia turime būti budrūs, turime pareigą saugotis patys ir saugoti kitus.
Beje, šioje vietoje visai tinka analogija su Snoro banko skandalu. Jei Lietuvos bankas, kuriam derėjo akylai prižiūrėti visų komercinių bankų veiklą, būtų atidžiau sekęs situaciją ir principinigau reaguotų į pavojaus signalus, galbūt nesąžiningi banko savininkai negalėtų piktnaudžiauti savo padėtimi ir savintis pinigų. Taip, situacijos Snoro banko kritika neprisidėtų prie šio banko prestižo, tačiau apsaugotų visa bankinę sistemą nuo to nusivylimo, kurį patiriame šiandien.
Todėl esu įsitikinęs, kad privalome atidžiai stebėti ir bandyti atpažinti visas deformacijas lietuviškos žiniasklaidos srityje, nes tai ir yra jos gelbėjimas nuo mirtinų virusų.
Pažvelkime, ką visai neseniai apie situaciją Lietuvos žiniasklaidoje pasakė du neblogai ją pažįstantys žmonės – filosofas Kęstutis Girnius ir SC Baltic Media redaktorių kolegijos pirmininkė Birutė Garbaravičienė.
Štai Garbaravičienė žurnale “IQ Economist” rašo: “Iki šiolei nei teisiniai barjerai, nei etikos kodeksai netrukdė̇ žiniasklaidai iš visuomenės sarginio šuns virsti interesų pitbuliais. Tik kur mes buvome anksčiau? Ar šališki žiniasklaidos išpuoliai buvo kuklesni, o gal puolamieji buvo ne tie? O gal atbukome nuo nuolatinio gąsdinimo ir gandus, pigius viešųjų ryšių triukus priimame kaip tiesą. Regis, jau išmokome priimti skandalą kaip gyvenimo formą, o katastrofą – kaip foną, kol tai nepaliečia mūsų pačių.”
Kęstutis Girnius ne mažiau kategoriškas – jo publikaciją skelbia “Lietuvos žinios” ir portalas Alfa. “Lietuvos rytas“ seniai tapo bulvariniu laikraščiu, pasižyminčiu vienašališkais, neobjektyviais, įvairiausių prasimanymų persmelktais straipsniais. Jame įvykiai dažnai vaizduojami tendencingai, net į paprastus informacinius rašinius brukamos redakcijos išankstinės nuostatos, pasikliaujama neįvardytais šaltiniais, siekiama susidoroti su pagrindinių redaktorių ar savininkų priešais, suvesti sąskaitas.”
Beje, gerbiamas Kęstutis primena ir prieš daugiau nei dešimtmetį šiame leidinyje paskelbtą kažin kokio Leontijaus Motiejūno straipsnį, kuriame teigiama, esą popiežiaus Jono Pauliaus II negalavimus veikiausiai sukėlė sifilis. Teigiama be jokio pagrindo, pagrindimo, paprasčiausiai siekiant apjuodinti žmogų. K. Girniaus įsitikinimu: “Vyriausybė, premjeras ir valdančioji dauguma turėtų duoti toną boikotui ir įsipareigoti nebendrauti su „Lietuvos rytu“, kol nepakeista jo redakcija ir neatsisakoma nesąžiningo bei ydingo žurnalizmo. Tai būtų veiksmingesnė priemonė negu teismai, bylos ir baudos.”
Visiškai sutinku su tokiu raginimu, nors jis ir gerokai pavėluotas – deja, net mes, katalikai, po to, kai Lietuvos rytas tyčiojosi iš mūsų tikėjimo bei dergė Kauno arkivyskupą, neboikotavome šio leidinio, net ir kunigai skelbė čia savo komentarus, davė interviu. Padorių žmonių bendradarbiavimas nenutrūko su šiuo leidiniu nei per G. Beresnevičiaus mirties aprašymų skandalą, nei per V. Pociūno niekinimo kampaniją, nei po to, kai šis leidinys užėmė akivaizdžiai angažuotą poziciją “pedofilijos” skandalo metu. Na, galbūt vėlaiu geriau nei niekada? Beje, ar Jums neatrodo paradoksalu, kad kiekvieną rytą per mokesčių mokėtojų išlaikomą Lietuvos radiją girdime “LIetuvos ryto” ir “Respublikos” publikacijų apžvalgas. Net ir po to, kai eks- “Komjaunimo tiesa” atvirai tapo “Snoro rytu”?
Kitas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį, vienas iš K. Girniaus teksto komentatorių, pats Kęstutis savo komentarą išspausdino dienraštyje “Lietuvos žinios”, kuris ne kartą, kaip oficialiai pripažinta, pažeidė žurnalistikos etiką. Tačiau tai nekliudo net ir padoriems žurnalistams, politikams toliau su juo bendradarbiauti.
Ką galiu pasiūlyti?
Prieš aštuonerius metus Bernardinai.lt įsikūrė kaip pastanga puoselėti kitokią žiniasklaidą, jau tada man ir bičiuliams atrodė, kad lietuviška žiniasklaida serga. Sulaukėme daug palaikymo ir daug pašaipų, jog bandome vaizduoti šventus, kad žurnalistika ir turi nebijoti teptis rankų… Tikrai toli gražu nesame tobuli ir darome klaidų, tačiau buvau ir esu įsitikinęs, kad tai, kas šiandien vadinama žurnalistika, deja, yra jos karikatūra.
Vienas iš ikiokupacinės Lietuvos žurnalistikos korifėjų Juozas Keliuotis rašė: “Geras žurnalistas niekad nemeluoja, neiškraipo teisybės ir jos neslepia, neužsiima jokiu blefu, neskelbia, ko tikrai nežino, nieko nešmeižia, net savo priešų, nekursto neapykantos, nesantaikos ir keršto jausmų, nesiduoda paperkamas“ (dėkui B. Garbaravičienei komentare priminus šią citatą). Tai galiojo anuomet, tai galioja ir šiandien. Yra pasakojimas apie išmintingą vienuolį, kuris sake mokiniams, kad kiekviename iš mūsų gyvena du vilkai – gerasis ir blogasis, kurie nuolat kovoja tarpusavyje. Į klausimą, kuris iš jų nugalės, vienuolis atsakė – tas, kurį pasirinksiu maitinti.
Taigi, klausimas kiekvienam iš mūsų, kurį žiniasklaidos vilką mes maitiname savo pasirinkimais, į kurį investuojame savo pinigus. Adventas yra labai geras laikas susimąstyti ir keistis. Šiandien tiek, nepasiklyskite audringoje žiniasklaidos jūroje.
Įrašas parengtas pagal komentarą, skaitytą per "Mažąją studiją"
Ar teko girdėti šiuo metu per radiją dažnai skambančią socialinio reklaminio klipo dainelę „Matom, mes tave matom, kai tu su atšvaitu eini“? Nors pati reklama akies ir ausies pernelyg nedžiugina, vis dėlto važiuojant tamsiu užmiesčio keliu tankiai apgyvendintuose nuosavų namų kvartaluose, man kartais norisi sustabdyti mašiną, prišokti prie žmogaus einančio su atšvaitu ir nuoširdžiai jam padėkoti. Gal net dainelę sudainuoti. Už tai, kad saugo save. Ir mane.
Neretai įsiveliu į ginčus su draugais ir pažįstamais, kurie būdami pėsčiaisiais, piktinasi vairuotojų neatidumu, nedėmesingumu ir netikusia vairavimo kultūra. Taip, negaliu nesutikti, kad problemų yra. Kad dalis vairuotojų vis dar neatidūs, vis dar nervingi „kelių ereliai“, kuriems viršyti greitį mieste – jokia naujiena.
Tačiau mane, kaip vairuotoją, į neviltį varo pėstieji, kurie kartais, regis, visiškai nekreipia dėmesio į savo pačių elgesį ir kultūrą kelyje. Bėgioja per intensyvaus eismo gatves kur papuola. Tamsiu paros metu neapšvietose teritorijose vaikšto be atšvaitų. Esat blogam matomumui, lietui ar šlapdribai išdidžiai eina per perėją net neapsidairę, nes perėja - pėsčiųjų teritorija. Jei užsimanytų, regis, toje perėjoje net prisėstų pailsėti.
Ir kaip jiems, pėstiesiems, paaiškinti, kad tamsiu paros metu jų iš tiesų nesimato. Kaip pasakyti, kad esant šlapiai ar slidžiai kelio dangai, net ir norėdama sustabdyti automobilį prieš perėją, aš galiu nespėti to padaryti. Ne todėl, kad nenoriu, nesugebu ar kelyje esu neatidi. Kaip padėti suprasti, kad iššokus į judraus eismo gatvę sukuriama reali avarinė situacija.
O juk tamsiu paros metu tų pavojų skaičius išauga dar labiau. Ir šiuo atveju, atšvaitas tikrai gali išgelbėti gyvybę. Tai - ne reklaminis šaukinys, tai - pati tikriausia tiesa, kuria turėjau galimybių įsitikinti savo kailiu.
Kai palieku automobilį ir gatvėje tampu nebe vairuotoju, man visiškai nesunku ir negėda dėvėti bent kelis atšvaitus. Kad tik būčiau matoma.
O kaip Tu?
Prieš keletą dienų Vilniuje patvirtintos „švaros ir tvarkos mieste palaikymo taisyklės“.
Esu už švarų ir tvarkingą miestą. Bet ne bet kokia kaina. Tarp visokių tikslingų apribojimų („nemėtyti nuorūkų, neplauti automobilių gatvėje, nepaišyti ant atminimo lentų“) man vis dėlto kelia nerimą draudimas, ribojantis galimybę mieste „gauti išmaldą ar ją duoti“.
Lygiai taip atrodo nepriimtina valdininko frazė: „pagelbėsime tiems, kurie nuolat skundžiasi prie jų įmonių ar namų elgetaujančiais asmenimis“. Ar tikrai reikia gelbėti tuos, kurie šitaip skundžiasi? Paskui skųsis per garsiai čiulbančiais paukščiais – teks iššaudyti. Dar nenutilus šūviams, vėl kas nors trukdys – juk nuolat kas nors kaltas, kad prastai jaučiamės, ar ne?
Ką besakytumėt, man šis draudimas primena siekį „normalų ir padorų“ atskirti nuo „nenormalaus ir nepadoraus“, tokį beveik grynakraujį siekį išsivalyti nuo „visokių ten padugnių“. Siekį nebematyti kenčiančio (na, su išlygom – taikomoji elgetystė pateisinama šalia bažnyčios ir kur nors, kur sriubą dalina per šventes), išnaikinti problemą. Juk nėra vaizdo – nėra problemos, tiesa?
Ar tikrai prašantieji išmaldos į gatves išeina dėl gerų uždarbių? Neleisi jiems būti gatvėje, tai jie susiras „padorų“ darbą?
Jei žmogus išėjo į gatvę prašyti išmaldos, matyt, ne iš gero gyvenimo. Net jei jis uždirba tiek pat, kiek aš, būtų ciniška sakyti, kad jis gyvena gerai. Netikiu, kad padėsime jam išvarydami jį už akiračio ribų.
Jei gimtojo miesto centre nematysiu elgetaujančiųjų, jame bus švaru ir tvarkinga? Iš pažiūros – puiku! O kaip dėl sąžinės?
Jau kuris laikas girdime atkakliai kartojant, jog alkoholio industrija yra lietuviškos žiniasklaidos kokybės garantas. Jei įsigalios griežtas alkoholio reklamos draudimas, tai esą reikš, jog žiniasklaida Lietuvoje staiga taps nekokybiška, nes nebeturės pinigų kokybei palaikyti.. Lygiai taip pat sėkmingai galima būtų teigti, kad Snoro banko nacionalizavimas ir bankrotas - tai pasikėsinimas į lietuvišką žiniasklaidą, nes pastaroji be rusų oligarcho pinigų taps mažiau kokybiška.. O juk, kaip teigiama, yra žiniakslaidos priemonių, kurioms pinigų duoda nusikalstamo pasaulio atstovai. Tai reiškia, kad teisėsauga, kovojanti prieš juos, kartu kovoja prieš žiniasklaidos kokybę.
Štai šiandien gavau nuorodą į įdomų Gedvydo Vainausko interviu su savimi pačiu. Galima tik pasidžiaugti, kad redaktorius tvirtina, koks tvirtas yra Lietuvos rytas, jog jis visiškai nėra nei Komjaunimo tiesa, nei Snoro rytas, bet tiesiog Valstybės sąžinė. Esą G. Vainauskas galėjo, jei tik būtų panorėjęs, susigrąžinti ne vieną milijoną Lietuvos ryto pinigų, kurie yra Snore, tačiau pilietiškumo jausmas neleido. Esą pinigai ne tiek svarbu, kaip skaitytojų pasitikėjimas.
Pasirodo, kad tai, ką regime pastarosiomis savaitėmis G. Vainausko redaguojamame leidinyje, yra tarnystė mūsų teisei žinoti tiesą, net jei ji nepatogi pačiam leidiniui. Ką gi, supratau, koks nemokša esu, nes nieko panašaus kažkodėl ten neįžvelgiau, o mačiau tik karštligišką tarnystę SNORUI, prarandant paskutinius žurnalistinio padorumo likučius.
Beje, kiek pamenate, būtent Lietuvos rytas labiausiai nerimavo, kad alkoholio reklama bus uždrasuta ir gąsdino mus žurnalistikos pabaiga. Gal aš klystu, bet panašu, kad ši pabaiga į G. Vainausko redaguojamą leidinį jau gana seniai atėjo...
