Saulena Žiugždaitė. Ar girdėjote paslaptį?
„Ar girdėjote paslaptį? Tik šiukštu niekam nesakykite...“ Tokios frazės, kaip padūkę ima lysti galvon, galvojant apie neabejotinai vieną svarbiausių šio savaitgalio įvykių – visa netoli mūsų, Jungtinėje Karalystėje. Tikriausiai ir ne vienas mūsų giminaitis ar pažįstamas išvykęs į Angliją duonos ieškoti, jums šį tą papasakojo per skype ar telefonu. O gal tiesiog turite girtiną įprotį naudotis ne vien nacionaliniais žiniasklaidos kanalais, tad sužinojote, kad Londone įvyko ne vien protesto ir pasmerkimo eitynės, kritikuojančios Benediktą XVI kaltą, kaltą ir dar kartą kaltą dėl kunigų nusikaltimų prieš vaikus.
Deja, nacionalinis transliuotojas apsiribojo vien tuo. Vis mėginu atspėti, į ką mes čia lygiuojamės? Juk užtenka pasidomėti, kad ir BBC naujienomis, ir sužinosi, kad popiežius kalbėjo labai aktualiomis, netgi neatidėliotinos svarbos, mūsų laikmečio temomis, pavyzdžiui, religijos vieta šiuolaikinėje visuomenėje.
Pasistengus, galime sužinoti, kad greta oficialių ir gal privalomai mandagių susitikimų, britų liaudis popiežių sutiko itin šiltai. Ypač jaunimas. Tai, kad Londone Hyde Park šeštadienio vigilijoje su popiežiumi meldėsi virš 100 000 britų, anot šaltinių, daugiausiai jaunų – manyčiau, yra svarbi žinia. Juk ne kiekvienas roko koncertas tiek sutraukia...
Kodėl apie tai nutylima? O gal visos sąmokslo teorijos kyla iš labai prozaiško dalyko: niekas perdaug reikalu nesidomi ir perdaug nesigilina. „Popiežius? A, na, žinote, kas jis per vienas... “
Esame dar giliai sovietizuota visuomenė. Ar jums taip neatrodo?
























Tenka su jumis sutikti, Nemo. Pavyzdžių, kad esame kultūrinė periferija, netrūksta. Kas belieka? Prekiauti tuo, prie ko visi pripratę, kas brangiai nekainuoja ir visada paklausu? Arba dalintis tuo, ką patys vertiname, laikome svarbiu ir reikalingu dalyku, nors kartais tai ir tampa tam tikra prabanga? Tai pasirinkimas, kurį darome ne kartą, tikėdami, kad anksčiau ar vėliau rasis bendraminčių, - juk akivaizdu, kad kiekvienas žmogus širdies gilumoje nori „kažko daugiau“, tik laukia, kad kažkas jį padrąsintų...