Lina Valantiejūtė. Bernardinai.lt „desantas“ Gižuose

Prisipažinsiu, kad pastaruoju metu darbo reikalais ne taip ir dažnai kur tenka išvažiuoti. Kur kas dažniau diena iš dienos lieku redakcijoje prie kompiuterio ir nuosekliai mirkstu virtualybėje. Šiaip, žinoma, po Lietuvą keliauti, važinėti, pažinti, labai mėgstu ir tikrai nesu iš tų, kurie sako, kad čia nėra ką veikti, į ką pažiūrėti ar net atrasti. Toli gražu, mielieji.

Apstu čia ir gamtos grožio, ir žmogaus rankų kūrinių, savo istorijas bylojančių. Bet savo pastarųjų įrašų leitmotyvo aš niekaip negaliu atsikratyti. Gražiausia, svarbiausia ir nuostabiausia, ką randu – žmonės. Tik jie gyvai pasakoja istorijas, tik jie leidžia prisiliesti prie dalykų, kurių nepažįsti, išgirsti tai, ko negirdėjai, susimąstyti apie tai, kas atrodo savaime suprantama. Žinoma, kažką panašaus turbūt galima pasakyti ir apie mėginimą pasitelkus fantaziją ir žinias savitas istorijas „išskaityti“ iš objektų ir vietų, iš statinių ir gamtos stebuklų, bet nieko negaliu padaryti, man geriau tris skirtingų žmonių istorijas išgirsti, nei triskart aplink pasakojamą objektą apeiti.

Taigi būtent noro susitikti, išgirsti ir įsiklausyti vedamas Bernardinai.lt „desantas“ antradienį lankėsi Suvalkijoje, Gižuose, pas gižiečius.

Savomis rankomis per daugelį metų sutvarkyta, apsodinta ir išpuoselėta Vido Radzevičiaus sodyba, ir pats Vidas, kuris, kaip sako, jau daug metų niekuo kitu ir nesidomi, jam tik gėlės, augalai, medžiai galvoj. O smagiausia, sako Vidas, kad grožis užkrečia, kituose pažadina norą keistis, aplinką gražinti.

O kur dar padidėjusi ir, sako, kur kas šiltesnė Gižų biblioteka ir jos kuklioji bibliotekininkė Nijolė didžiai sunerimusi, kad vaikai nebeskaito tiek kiek anksčiau, o daug daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio. O kai kažkas labai rūpi, tai ir randa būdų, kaip juos nuo „tos dėžės“ atitraukti, kuo užimti. Visus vaikus ir senjorus pažįstanti aktyvi moteris sakosi negalinti į savo darbą žiūrėti formaliai: „Kas gi čia būtų, jei aš tik atsainiai knygas ar laikraščius išdavinėčiau.“

„Nežinau paslapties, kaip čia yra, kad bendruomenė buriasi, kad norim vienas kitam padėti, pagelbėti“, – sako Onutė Maksvytienė. Bet pamažu iš pokalbio toji paslaptis ima aiškėti: su meile žiūrėti į savo kasdienį darbą ir su didžiule atsakomybe į greta esantįjį. Nesiskųsti, nedejuoti, o dirbti ir nepasiduoti, kai kokios liūdnesnės mintys užklumpa. Gal ir paprastai skamba, bet tikrai nėra paprasta.

Bala žino, gal ir nereikia važiuoti kelis šimtus kilometrų tam, kad dar kartą sau šiuos dalykus primintum. Bet tos kelios valandos kelio gal kartais ir reikalingos, kad pats išsiplėštum iš kasdienybės, kad įsiklausytum ir dar kartą išgirstum, jog kasdienybė ir kasdienis buvimas nėra banalus. Jei tik nori, jei supranti, kad visada gali kitam duoti daugiau, nei jis paprašo.

O dabar dar kartą klausom, žiūrim, dėliojam tai, ką išgirdom, pamatėm ir užfiksavom, tam, kad, mieli skaitytojai, tuo netrukus pasidalytume su Jumis.

(Nuotraukos: Žilvino Svitojaus)