Aušra Konstancija Gudavičiūtė. Draugiškos vairuotojos troleibusas

Nuotraukos autorius Audriaus Bagdono/BFL © Baltijos fotografijos linija

Šį rytą buvau maloniai nustebinta. Sakyčiau, netgi maloniai šokiruota. Tas malonumo jausmas neapleidžia iki šiol, ir galvoju, kas būtų, jei kas rytą po tokį ar panašų netikėtumą...

Kai įlipusi į šeštojo numerio troleibusą krapščiausi piniginėje, ieškodama reikiamo stambumo monetos, o neradusi ir, anot vieno eseisto, „tikėdamasi nepasitenkinimo“, suspausta širdim dėjau vairuotojo (ar -os, nedrįsau net žiūrėt per tą stiklą) kasos lovelin dešimtinį popierių, o Dangau, koks netikėtumas – sulaukiau nuoširdžiai klausiančio ir visai nepikto, o atvirkščiai – linksmo! - žvilgsnio bei gesto - „Ar šitą bilietą?“ (atseit, už du penkiasdešimt). Taip, linktelėjau, šitą, iš nuostabos net žioptelėjus ir nesuskubus atsakyti daugmaž tolygaus linksmumo šypsena. Vaje, juk tikėjausi dėbtelėjimo ir burbtelėjimo, kad mokėti reikia metaliniais, o jeigu būčiau pabėrusi smulkių monetų – juk ne kartą su trenksmu lovelis yra nusileidęs į pradinę padėtį, lydimas keiktelėjimo „Čia ne keitykla!“, nebūtinai net valstybine kalba. Gi ne visada pavyksta turėti tarp žvangančiųjų tą reikiamą derinį be grąžos - neskubantis pilietis ramiausiai nusipirktų pigesnį bilietą kioske, o skubantis nepasirūpina išsikeisti popierinių... Galų gale, esmė ne taisyklės ir jų sąmoningas ar nesąmoningas laužymas, o toji su žiburiu troleibusuose randama bendravimo kultūra...

Toji netikroviška vairuotoja kuo maloniausiai įdėjo sutarton vieton bilietą ir grąžą, ir netgi – tik paklausykit! - palinkėjo geros dienos. Čia jau mano žvilgsnis, ko gero, įgavo sumišai klausiamą išraišką... Tada, iš netikėtumo dar vis negalėdama atitokti, išvydau ant jos valdiklių pulto nematytą lipduką su užrašu „Kas už vairo? Draugiškas vairuotojas!“. Va! Dabar viskas aišku. Net palengvėjo. Pasirodo, buvau įlipusi ne į paprastą, o į draugiškos vairuotojos vairuojamą autobusą. Pasisek tu man šitaip. Vairuotojai pagaliau susizgribusi palinkėjau „Gero kelio“ - aišku, kalbėjomės tik kaip žuvys, nes per stiklą matosi tik žioptelėjimai, bet juk geriau negu nieko.

Dabar, „paguglinus“, radau, kad prieš keletą metų vyko tokia socialinė akcija „O kas už vairo? Draugiškas vairuotojas!“, inicijuota Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacijos ir draudimo bendrovės „BTA Draudimas“. Tai šioji troleibuso vairuotoja, matyt, tebegyvena tos akcijos dvasia... Stačiai neįtikima.

Beje, dabar prisimindama ryto įvykį, suvokiu, kad bilietą ji pardavė troleibusui stovint, t. y. jo nevairuodama ir niekur neskubėdama. Buvo ne piko metas. Rado laiko pažiūrėti į keleivę, pabendrauti su ja žvilgsniu ir atlikti konduktorės pareigą.

Tais kartais, kai perkant bilietą ar teiraujantis ko nors troleibuso ar autobuso vairuotojo (-os) tekdavo nemaloniai nustebti (vėliau jau tai ir nebestebindavo...), mąstydavau, kad vairuotojams tikriausiai labai trūksta bendravimo: sėdėti darbo valandas toje vienutėje, matant prieš akis tik kelią... Nuolat patirti vairavimo įtampą, kurios nėra kaip „nuleisti“... Ar toks jų bendravimo su keleiviais „stilius“ - tik praėjusių laikų atgyvena, ar rimta darbo sąlygų lemiama problema? Turbūt ir tai, ir tai? Ir kas galėtų jiems padėti? Mylimo žmogaus fotografija matomoje kabinos vietoje, vairuoti pernelyg netrukdantis, malonius prisiminimus keliantis pakabukas, masažinis kamuoliukas po ranka, anekdotų įrašų klausymas stotelėse...

Keista, nė vienos iš šių priemonių aukščiau paminėtos draugiškos vairuotojos kabinoje nepastebėjau. Išskyrus tą lipduką. Būčiau nė kiek, visiškai nenustebus, jei lipduką būčiau pastebėjus, o šypsenos ir malonaus aptarnavimo – ne. Bet tai buvo! Ir nė kiek neprisiminė prekybos centrų „Ačiū, kad perkate“ ir pan. formalumų.

Na ir mįslę užminė toji paslaptinga šio ryto troleibuso vairuotoja. Negi jai patinka jos darbas?!. Negi ji patenkinta gaunamu atlyginimu? Negi ji nepuoselėja pagiežos žmonėms? Neturi problemų šeimoje, nepervargsta ir šiaip... Negi jai... tiesiog gera gyventi?..

Beje, tą moterį tikriausiai gatvėje pažinčiau. Primena inteligentišką provincijos miestelio mokytoją ar bibliotekos darbuotoją. Vyrėlesnio amžiaus, trumpai kirptų plaukų, žilstelėjusi. Malonaus ir giedro veido. Perduokit linkėjimus, jei sutiksite. Nežiopčiodami.