Zigmas Vitkus. Kada mūsų turtingieji išmoks gyventi išties prabangiai?

Mano senelis kadaise, apie 1989-uosius, netoli Trakų ėmė statydintis vasarnamį. Vietą išrinko jaukią: ant kalvelės, prie pušynėlio, netoli ežero. Vieta buvo nuošali ir išties graži, dar mažas būdamas ją įsimylėjau. Priešais akis – tapybiški kloniai su tolimoje mėlynuojančia pušų juosta. Dangus čia aukštas ir erdvus, ir kai vasaros pabaigoje danguje gailiai klykaudami ima ratus sukti naująją kartą išperėję suopiai, išgyveni tai, ką sunku apibūdinti žodžiais. Kažką tikrai pirmapradiško. Kaip pirmapradiškas yra gervių riksmas ankstyvą rytą paežerės pelkynuose.

Tačiau čia norėjau papasakoti ne apie šios vietos grožį, – užsiminiau tik šiaip, nesusilaikęs, pagautas sentimentų, – o apie kai ką kita, apie jos pasikeitimus. Taigi per pastaruosius dešimt metų šis nuošalus, saikingai sukultūrintas gamtos kampelis beveik nepastebimai išaugo į nedidelę gyvenvietę – su jai būdingais privalumais ir trūkumais. Šiandien čia jau stovi septynetas naujų namų ir trūnija vienas nepastatytas (paaiškėjo, kad pastarasis imtas statyti nelegaliai).

Daugelį naujųjų namų čia susirentė (jei tas žodis „susiręsti“ čia tinka) pasiturintys žmonės – įvairūs verslininkai (kas gi kitas dabar įmanytų įpirkti tokią brangią žemę?). Namai solidūs, statomi gyvenimui, o ne vasarojimui. Mes, senbuviai, kaip ir pridera, sąmoksliškai susimirksime ir toliau skeptiškai stebime aplink vykstančius pasikeitimus, kurstydami savyje nostalgijos, „senų gerų laikų“ prisiminimus. (Tikrieji čiabuviai, kaimo, įsikūrusio kalvos apačioje, gyventojai lenkai, gyvena tylų, netgi užguitą gyvenimą.) Kuo gi mes stebimės?

Daugeliu dalykų. Tačiau visų pirma naujųjų kaimynų sugebėjimu tylų ir intymų gamtos kampelį per keletą metų paversti gyvenviete, priemiesčio „sodais“, antra – nenumaldomu siekiu viską „sušukuoti“, sukultūrinti. Pavyzdžiui, mūsų kaimynė (ar kaimynas, jie ten dažnai keičiasi) savo teritorijoje nugenėjo priešais namo verandą augusias pušis, kad šios nemaišytų žiūrėti į ežerą (liko žaliuoti tik pačios viršūnės), išrovė krūmus ir specialiu preparatu nusvilino žolę, kad vietoj jos pasėtų veją.

Kaip vienas iš senbuvių, stebėdamas šiuos darbus, dažnai klausiu savęs apie tokio požiūrio į aplinką motyvus. (Tikėtina, Lietuvoje panašūs procesai vyksta ir platesniu mastu.) Kodėl tūli savininkai, nelyg kokie stalinistai, siekia iš pagrindų pakeisti aplinką, užuot bandę gražiai prisitaikyti prie esamų sąlygų ir išties pagyventi prabangiai – tyloje, supami kvapnaus pušų vėjo, nedideliame, „skandinaviško“ stiliaus namelyje.

Vargu ar tokią keitimo pastangą būtų galima paaiškinti noru įsigyventi, įsijaukinti, veikiau tai noras pademonstruoti galią: sau, kaimynams ir aplinkai. Parodyti, kad tu šeimininkas ir gali viską pakeisti. Kad materija, kad ir kaip priešintųsi, bejėgė prieš tave. Jei medžiai tau užstoja ežerą, jų turi nelikti (antraip nesijausi valdąs padėtį), jei žolėje pilna pušų spyglių ir kietų stiebų, reikia ją išplikinti ir pasėti veją, jei teka upeliukas, jis turi virsti kūdra.

Tačiau labiausiai stebina, kaip gražiai ir su džiaugsmu žmonės sugeba atimti iš savęs (ir kitų) gamtą, nuošalumą ir tylą (nekalbu apie keturračius, – suka ratus ir jie); tai, už ką jie pasirįžę išeikvoti tiek daug energijos, sumokėti tiek daug pinigų. Intuityviai suvokdami, jog gamta, nuošalumas ir tyla yra vertingi, jie, deja, nesugeba žengti dar vieno žingsnio – apriboti savo proletarinį įkarštį ir pagyventi išties prabangiai: tylų vakarą gerdami vyną ir girdėdami, kaip medžio kamienu striksi bukutis.