Agnė Markauskaitė. Kaip kažkas 5 dienas pavogė

Pirmadienis...Penktadienis. (Kažkas ne taip)

Pirmadienis...Penktadienis (Vėl ne taip. Bandom dar kartą)

Pirmadienis...Penktadienis (Bandyti nebeverta...)

Kiekvieną savaitę pradedu galvodama, kiek daug joje dienų, kiek valandų, kiek visko per ją nuveikti galima. Tik jau keletą savaičių stebiu keistą ir mokslinio (gal net kriminalinio) tyrimo vertą reiškinį – kažkas gana įžūliai pavagia savaitės dienas. Visas penkias. Palieka tik didžiųjų planų ir entuziazmo kupiną Pirmadienį bei suglumimu ir pamišimu trykštantį Penktadienį. Kur dingsta Antradienis, Trečiadienis ir Ketvirtadienis – neturiu žalio supratimo. (Jei jau prakalbom apie žalią – girdėjau apie tokį personažą Grinčą, kuris Kalėdas vogė... Gal ir čia jo darbas?)

Penktadienį dar turiu vilties, kad prieš akis laukiantis savaitgalis stebuklingu būdu kompensuos savaitės vidurio praradimus. Bet ne. Jis praskrieja lyg meteoras, ir dar, patekęs į žemės atmosferą – sudega.

Turiu įtarimą, kad ne mane vieną panaši problema kamuoja. Bent jau draugų užrašai pokalbių programų languose „Išsimiegosiu, kai numirsiu“ byloja tą patį. Nemiegoti bandžiau ir aš. Nepadėjo. Tas „laiko vagis“ labai apsukrus – nepastebėtas sugeba atlikti savo darbą.

Turbūt būtų neprošal, jei mokslininkai atrastų būdą, kaip „apgauti laiką“ (tiesa, jie jau tai daro kurdami kremus su stebuklinguoju komponentu Q10. Dar nežinau, kaip jis veikia, bet skamba įsimenančiai). Nors gal labiau norėčiau išmokti su laiku susigyventi, kad nereiktų jo lyg drugelio lankoj su tinkleliu gaudyti, kad niekas jo iš manęs nevogtų ir kad pats Laikas manęs savo netikėtais pokštais neerzintų. Bet kaip to pasiekti? Gal susirasti laiko vadybininką? Šiais laikais vadybininkai juk viską sutvarko.