Zigmas Vitkus. Kaip turėjau pasielgti? Nuotykis kavinėje
Vienoje Vilniaus senamiesčio lauko kavinėje laukiu užsisakyti pietų patiekalo. Sėdžiu, žvalgausi. Prie kito staliuko sėdi jauna pora. Daugiau žmonių kavinėje nėra. Matau, prie kavinės artėja čigonė su vaikeliu vežimėlyje. Suprantu, prašys pinigų. Pora sėdi arčiau, paprašo jos. Vaikinas jau vers piniginę duoti pinigų, kai iš kavinės gelmės "iššauna" padavėjas. "Iššauna", suploja rankomis, ir "Viskas, tavęs čia nėra, nyk". Moteris kažką bando sakyti, o jis ją dar stipriau paspaudžia. Ji kažką veblena apie "išsigimėlį", lyg ir bando prakeikti. (Deja, jos prakeikimas skamba naivokai. Ne tie laikai) Tada vaikinas vėl staiga persimaino, šauniai pasisuka ant kulnų, prieina prie manęs ir švelniu balsu (savas): "Ko pageidausite?" "Bulvinių blynų su grietine spirgučiais". Kaip turėjau pasielgti? Ar turėjau duoti jam pastabą? Situacija, mano akimis, buvo moraline prasme dviprasmiška. Tas ciniškas suplojimas (nelyg šuniui), atsainus rankus mostas, absoliučiai paniekinantis, absoliučiai naikinantis. Kaip supratau, jauna pora taip pat įžvelgė čia kažką ne visai gero. Juolab, kad vaikinas tikrai ruošėsi čigonei duoti pinigų. Tik vėliau išgirdau merginą sakant kažką apie Prancūziją (?) užplūdusius romus, kad "negali praeiti", tiek jų daug. Papietavau, apsimečiau, kad viskas buvo normalu. Bet ar tikrai normalu?
























tad visgi pastaba padavėjui gražia forma turėjo būti išsakyta.