Antanas Šimkus. Mini įspūdžiai iš Vilniaus mini maratono

Nesu sportininkas. Esu mėgėjas bėgioti. „Bėgėjas“ toks. Šiandien, kaip ir prieš metus, vėl nubėgau tą 4,2 km distanciją, iš kurių rimti rimtų nuotolių bėgikai šaiposi iki nukritimo. Na, ir tegu šaiposi, niekas nedraudžia.

O man ir tokia distancija visai smagus išbandymas. Įtariu, kad ir tam tūkstančiui (panašus skaičius bėgo šį mini maratoną) panašiai.

Norėjau bėgti ties galimybių riba, ir nubėgau. Gal patekau į antrą šimtuką, o gal ir ne.

Kas įstrigo? Kaip visada – smulkmenos. Supratau, kad rugsėjo saulė dar visai vasariška. Kad tamsiai raudonų balionų debesis virš Katedros aikštės visai gražiai atrodo. Juos prieš startą dalyviams išdalino organizatoriai. Kodėl tamsiai raudona? Kadangi dalis bėgimo startinio mokesčio bus skirta kovos su krūties vėžiu finansavimui, tad nemaža simbolikos (bėgikų numeriai, dalyvio medalių juostelės...) paženklinta šia spalva. Ir startą paskelbė būtent Veronika Povilionienė ne tik dėl to, kad yra nuostabi dainininkė. Bet ir dėl to, kad kovojo su minėta vėžio atmaina.

Čia galima pradėti samprotauti apie daugybę dalykų, dėl kurių reikia ir verta kovoti. Bet tiek to.

Šįsyk noriu tik pasakyti, kad buvo gera bėgti.

Lėkti tamsiomis A. Vrublevskio gatvės plytelėmis, skuosti šaligatviu palei Taikomosios dailės muziejų, kuris vietom atrodė per siauras tokiai miniai, paskui palei Vilnelę Kazio Škirpos alėja, pro buvusią „Rotondą“ link Barboros Radvilaitės gatvės...

Aha, ten supratau, kad būsiu pernelyg dideliu tempu pradėjęs, tad pro Dailės akademiją jau lėčiau teko bėgti, ties mielaisiais Bernardinais į būrį bėgikų smaksojo gausi lenkų turistų grupė, o štai A. Mickevičius nuo postamento, įtariu, nelabai kreipė dėmesį – kas jam tie mini maratonai, palyginus su mesianizmo dvasia, plevenančia kažkur jo žvilgsnio lygmeny, kiaurai Šv. Mykolo bažnyčią, virš Pilies gatvės, dar toliau...

...o mes toliau pasukome į Užupio respubliką, kur supratau, kad tempą tikrai pasirinkau ne tą... Nežinau, kuo būtų pasibaigę, jei ne keletas padrąsinamų šūksnių, pamojavimų ir žvilgsnių (dar ir pats pamačiau ir gerų pažįstamų) ties kavine, picerija. Visas tas palaikymas skirtas visiems, bet jei kažkaip sugebi tai priimti asmeniškai, ir iš tiesų – iš kažkur atsiranda tų jėgų.

Ir tada toliau – Paupio gatve, per Vilnią, iš Užupio respublikos, pro Tymo kvartalą, vėl Maironio gatve, tik kita jos puse, jau prasilenkiant su bėgančiais lėčiau – tarsi ilgos gyvatės priekinė dalis šliaužtų šalia uodegos, ir taip toliau, link Šventaragio gatvės, kur ties Pilies gatve juodosios plytelės primena daigintus drakono dantis, - žiūri, kad bėgdamas savųjų nepaliktum. O toliau jau – beveik finišas. Iš minios išskuodžia kokių devynerių pyplys sportine apranga ir nurūksta patenkintas prieš nosį.

Ne, nesivysiu, o štai dar kažkoks raumenų kalnynas prazvimbia, pasitaupęs pabaigai, paskui jį  dar du... Susikaupiu, kiek pagreitinu tempą, prieš finišą dar spėju aplenkti kažkokią merginą, na, ne džentelmeniška, bet taip norėjos ką nors aplenkti...

Laiminga pabaiga.

P.S. Akyse kiek tavaruoja. Organizatoriai, kaip ir visiems bėgusiems, kabina dalyvio medalį ir įteikia maišelį, kuriame – buteliukas vandens, obuolys, jogurtas ir pusrytaininis batonėlis. Vanduo yra nuostabus dalykas. Bent jau tam reikalingi tokie maratonai. Kad įvertintum.

Gal kitais metais pasiseks ir ilgesnės imtis. Bet tai bus kitais metais.

O dabar – grįžkime prie televizoriaus. Taip, taip – krepšinis. Ilgoji žiūrėjimo distancija...