Zigmas Vitkus. Mumifikuojame Vytautą Kernagį?
Šiandien naujienų agentūros išplatino žinią, kad Gedimino prospekte atidengtas paminklinis suoliukas, skirtas maestro Vytauto Kernagio kūrybinio kelio pradžiai įamžinti. Taip jo draugai ir bendražygiai dar kartą nutarė užfiksuoti V. Kernagio atminimą. Panaši skulptūra maestro prieš keletą metų buvo pastatyta Nidoje.
Atrodytų būtų galima tik džiaugtis. Štai Vilniuje atsirado dar viena kamerinė skulptūra, priminsianti V. Kernagį. Tačiau norėčiau pabūti kandžiu ir paklausti, ar netiktų čia vieno žinomo atminties tyrinėtojo įžvalga, jog „kuo daugiau skulptūrų, tuo mažiau gyvenimo“? Kitaip tariant: pastatydami kam nors skulptūrą, tą asmenį ir reiškinį tarsi mumifikuojame, gramzdiname į istoriją.
(Panašia strategija šiuo metu remiasi LRT laidos „Kine kaip kine“ rengėjai, net ir prieš keletą metų pastatytus filmus įrikiuojantys į „legendinių“ sąrašą, o kitus, seniau statytus, išnarstantys taip, kad nelieka jokio paslapties ir autentiškumo šydo.)
Ar mes tikrai norime nugramzdinti mūsų visų mylimą V. Kernagį į istoriją, paversdami jį muziejine vertybe?
Vienas iš V. Kernagio fondo uždavinių – išsaugoti maestro atminimą. Šventa užduotis. Todėl tarsi natūralu, kad statomi paminklai. Tačiau mano giliu įsitikinimu – tikiu, kad surasčiau ir daugiau palaikančiųjų – tokio „kalibro“ žmonėms, paminklai nereikalingi. Jie patys yra paminklai. Jų įtaka yra neabejotina. Ir joks metalo gabalas, kad ir meniškai išpildytas, negali jiems nieko pridėti.
(Beje, nežinau kaip baigėsi istorija Vilniuje pastatyti paminklą Vladimirui Visockiui. Tikiuosi jo nepastatė? Jei nepastatė, tai tegu ir niekada nepastato. Tie žmonės tebėra gyvi: kitų žmonių prisiminimuose, savo pačių žodžiuose ir darbuose.)
Na, o jeigu žūtbūt norima statyti tuos paminklus, tai vertėtų bent jau palaukti – mažų mažiausiai kelias dešimtis metų, kad viskas istoriškiau atrodytų.
Čia toks lietuviškas būdas - darytis sau stabus.