Lina Valantiejūtė. Padėka tiems, kurie matomi
Ar teko girdėti šiuo metu per radiją dažnai skambančią socialinio reklaminio klipo dainelę „Matom, mes tave matom, kai tu su atšvaitu eini“? Nors pati reklama akies ir ausies pernelyg nedžiugina, vis dėlto važiuojant tamsiu užmiesčio keliu tankiai apgyvendintuose nuosavų namų kvartaluose, man kartais norisi sustabdyti mašiną, prišokti prie žmogaus einančio su atšvaitu ir nuoširdžiai jam padėkoti. Gal net dainelę sudainuoti. Už tai, kad saugo save. Ir mane.
Neretai įsiveliu į ginčus su draugais ir pažįstamais, kurie būdami pėsčiaisiais, piktinasi vairuotojų neatidumu, nedėmesingumu ir netikusia vairavimo kultūra. Taip, negaliu nesutikti, kad problemų yra. Kad dalis vairuotojų vis dar neatidūs, vis dar nervingi „kelių ereliai“, kuriems viršyti greitį mieste – jokia naujiena.
Tačiau mane, kaip vairuotoją, į neviltį varo pėstieji, kurie kartais, regis, visiškai nekreipia dėmesio į savo pačių elgesį ir kultūrą kelyje. Bėgioja per intensyvaus eismo gatves kur papuola. Tamsiu paros metu neapšvietose teritorijose vaikšto be atšvaitų. Esat blogam matomumui, lietui ar šlapdribai išdidžiai eina per perėją net neapsidairę, nes perėja - pėsčiųjų teritorija. Jei užsimanytų, regis, toje perėjoje net prisėstų pailsėti.
Ir kaip jiems, pėstiesiems, paaiškinti, kad tamsiu paros metu jų iš tiesų nesimato. Kaip pasakyti, kad esant šlapiai ar slidžiai kelio dangai, net ir norėdama sustabdyti automobilį prieš perėją, aš galiu nespėti to padaryti. Ne todėl, kad nenoriu, nesugebu ar kelyje esu neatidi. Kaip padėti suprasti, kad iššokus į judraus eismo gatvę sukuriama reali avarinė situacija.
O juk tamsiu paros metu tų pavojų skaičius išauga dar labiau. Ir šiuo atveju, atšvaitas tikrai gali išgelbėti gyvybę. Tai - ne reklaminis šaukinys, tai - pati tikriausia tiesa, kuria turėjau galimybių įsitikinti savo kailiu.
Kai palieku automobilį ir gatvėje tampu nebe vairuotoju, man visiškai nesunku ir negėda dėvėti bent kelis atšvaitus. Kad tik būčiau matoma.
O kaip Tu?
Man kaip tik būna atvirkščiai. Jei nėra ištisinės automobilių eilės, visad renkuosi praleisti atvažiuojančius ir paskui pereiti. Bet jau nežinau, kokiu būdu pasislėpti, kaip parodyti savo norą, kad jie nesustotų, ypač jei esu gatvės vidury, kur yra pėstiesiems aikštelė. Stoja ir tiek. Savo brangų laiką gaišta, o man orą nuodija :)
O kiti atšvilpia iki perėjos didžiausiu greičiu – tuomet nerizikuoju žengti gatvėn, – bet paskui jie sustoja, mane praleisdami. Jei tinkamu atstumu sulėtintų greitį prieš perėją (juk taip ir turėtų daryt, nepriklausomai nuo to, yra pėsčiųjų ar ne), nereikėtų nei man dvejoti, nei jiems stabdytis. Arba tegu ir švilpia tolyn apskritai nelėtindami, – aš galiu 2 sekundes ir palaukti.
Kartais paprasčiau kirsti gatvę, kur perėjos nėra, – tada žmogus žinai, kad joks vairuotojas dėl tavęs nesitrukdys.
Šiaip jau apskritai nemėgstu būti ten, kur metalo gabalai važinėja (galioja ir dviračiams).