Antanas Šimkus. Šiandien ir vėl sėja

Oranžinis apelsinas pasirodo, išnyksta, vėl pasirodo ir vėl išnyksta tarp didžiulių sniego krūvų. Tai kiemsargis lankstosi šio ryto baltojo aukso kasyklose.

Į jo aitrios spalvos liemenę gano akis visi mobilūs daugiabučio gyventojai: kuo daugiau ploto bus nugrandyta, tuo didesnė tikimybė, kad tos vata apaugintos metalo ir plastiko kaugės pavirs automobiliais ir išsikrapštys iš kiemo.

Net tas siaubingas garsas – džrrr, džrr, džrr – ryto duoklę sapno karalystei atiduoti mėgstančių miesčionims jau nebe toks baisus, gal net melodingas pažadas: ryšys su pasauliu bus atkurtas.

Kiemsargis stabteli atsipūsti. Ne mechaninis vis dėlto... Užsirūko. Žiūri kažkur viršum stogų... Paskui ima kibirą – saujomis bers smėlį ir druską. Šiandien ir vėl sėja.