Prieš maždaug dvidešimt metų turėjau peiliuką. Net neatmenu, kas padovanojo. Neatmenu, ir kokiam šabakštyne pamečiau. Bet pamenu, kaip tą peiliuką pavadino. Šveicariškas. Toks mielas, sulankstomas, raudonkriaunis, telpantis į priekinę marškinių kišenėlę. Tačiau svarbiausia – jis turėjo gausybę dalių, kurias buvo galima naudoti, jei sugalvodavau joms paskirtį. Nebuvau labai linkęs krapštyti su tuo peiliuku praktiškai. Užtat teoriškai tai suteikdavo peno apmąstymams.

Vis pasvarstydavau, kam tam šveicarui, pavyzdžiui, tiek plonyčių neaiškios paskirties geležčių šonuose? Juk yra pagrindinė – aštri – viskam pjauti. Na, gal dar reikalingas atidarytuvas limonadui (dabar jau ir tas niekam netiktų), iš bėdos – kamščiatraukis. Mačiau, kartais juo mandagūs vyrai moterims kokį vyno butelį atkemša...

Bet labiausiai tas peiliukas patikdavo tada, kai išlankstydavau visas įmanomas jo dalis. Jis būdavo panašus į kažką... Lyg nebaigtas mechaninis ežys, lyg aplankstytų adatų prismaigstyta siuvimo pagalvėlė, lyg pusiau nudžiūvusi eglutė, lyg...

Nežinau, jei man reikėtų nusakyti nieką, jį nusakyčiau panašiai... Turbūt taip ir turi atrodyti peiliukas, kuriuo nebegali pjauti. Kodėl jį prisiminiau?

Kartais, dirbdamas su tinklalapiu, jaučiuosi panašiai – visas išsilankstęs į visas puses, atšipusiais žodžiais, tik kamščiatraukis vietoj vienintelio smegenų vingio. O gal ten, o siaube, net ne smegenų vingis, o tiesiog kiaulės uodegėlė, jei jau gripo vaidulams pagarbą su visa žiniasklaida atidavinėjame?.. Nežinau.

Tiesiog kartais norėčiau jaustis ne tuo išsilanksčiusiu šveicarišku peiliuku, o, tarkim, šveicarišku laikrodžiu. Juk pastarieji labai tikslūs ir patikimi, ar ne? Eina ir eina sau. Rodos, jiems nė motais, kad jau vakarėja.

Eina ir eina.