Per pastarąsias dvi savaites teko pasižiūrėti du (skaičius nėra svarbiausias elementas) dokumentinius filmus. Abu lietuviški. Abu kurti jaunų žmonių. Abu susiję su Lietuvos istorija. Simboliška – vienas iš jų primena sovietmečio Lietuvoje pradžios įvykius, kitas – šios sistemos aižėjimą ir griuvimą.
Nenorėdama ilgiau tampyti už nosies, išduosiu, kad vienas iš filmų, apie kuriuos rašau, yra jaunos režisierės Giedrės Žickytės neseniai pristatytas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kuriame per grupės „Antis“, „Roko maršų“ prizmę pasakojama Lietuvos „išsivadavimo“ ir „išsilaisvinimo“ istorija.
O kitas – ką tik politikos mokslų studijas baigusio Karolio Kaupinio filmas „Misija Sibiras‘11“, apie praėjusią vasarą vykusią jaunų žmonių ekspediciją į Tomsko sritį (Rusijos Federacija), skirtą įamžinti lietuvių tremtinių atminimą, tvarkyti ten palaidotų lietuvių kapinių („Misija Sibiras“ ekspedicijas jau keletą metų rengia Lietuvos jaunimo organizacijų taryba).
Rimtai su šypsena. Po K. Kaupinio filmo apie „Misiją Sibiras“ įsidėmėjau pirmuosius kelių žmonių įspūdžius: „Viskas su šypsena“, „Gerai, kad ne graudžiai“. Atrodytų, ar ne šventvagiška taip kalbėti po filmo, kurio pagrindinis motyvas nori nenori sukasi apie tremtį – vieną skaudžiausių mūsų tautos ir šalies patirčių? Ir iš tiesų, filmas neturi mums įprasto šioms temoms slogumo. Tai jaunų žmonių patirtys, mintys, susidūrus su istorijos atspindžiais Sibire. Jie vyko ten tvarkyti tremtinių kapinių, bet jų misija tęsiasi sugrįžus, šis filmas ją tęsia taip pat – perduoti jaunimui žinią, kad „tremtis iš tiesų vyko“, kad tai nėra tik dar vienas paragrafas istorijos vadovėlyje, kad žmonės buvo vežami, kentėjo, mirė, bet kartu kabinosi į gyvenimą ir... gyveno.
Tos „tiesioginės“ šypsenos G. Žickytės filme, žinoma, daugiau, juk griausmingi „Roko maršai„ ir „antiškos ironijos“ kupini „Anties“ pasirodymai neabejotinai (dabar mums jau taip atrodo) lydėjo į „šviesų laisvos Lietuvos rytojų“. Bet ar taip labai jau žinome, kokiomis mintimis ir idėjomis gyveno patys šių „avantiūrų“ dalyviai? Kur buvo tik smagūs žaidimai, o kur prasidėdavo rimti?
Jauni. Jauni ne tik šių filmų kūrėjai. Jauni ir pagrindiniai jų objektai, veikėjai, personažai... Aš pati nejučia imdavau tapatintis su Roko maršų jaunimu, spėlioti, kokia ir kurioje pusėje būčiau buvusi tuomet? Atrodo, kad greta tarpukario Kauno studentų gyvenimo, atsirado dar vienas laikotarpis, į kurį, sukūrus laiko mašiną, norėtųsi nukeliauti (šypsena).
Turbūt į tremtį keliauti nesinorėtų ir su laiko mašina. Bet kasmet daugybė jaunų žmonių siekia tapti Misijos Sibiras dalyviais. Iš matyto filmo darosi aišku, kad daugelis iš jų Sibirą įsivaizduoja kitokį, nei pamato, ekspedicijoje patiria kitką, nei tikėjosi, nustemba, apsidžiaugia, suklumpa ne ties tais dalykais, kuriems buvo pasiruošę.
Atrasti. Filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ nustebino archyviniai kadrai. Visiškai nematyti. Jaučiausi pakankamai besidominti istorija, nepraleidžianti istorinių laidų, žiūrinti dokumentinius filmus (kai kuriuos metai iš metų rodomus per šventes ar sausio 13-ąją), tačiau net neįsivaizdavau, kad kažkas filmavo pačiame lėktuve, iš kurio buvo mėtomos gėlės Baltijos kelyje. Mačiau „Anties“ vaizdo klipų ištraukas, „Roko maršų“ koncertų dalis, bet nebuvau mačiusi, kaip trispalvė, tautiška giesmė kartu su „Roko maršais“ buvo vežiojama po Lietuvą ir lyg „evangelizuojant“ pristatoma žmonėms gatvėse, kiemuose ar kur nors prie namo tvoros. Arba, kaip galėjau būti nemačiusi unikalaus nedidelių berniukų ginčo dėl mitingo ir taip išpyškintų Molotovo-Ribentropo pakto detalių, kaip turbūt ne kiekvienas abiturientas prieš valstybinį istorijos egzaminą šiandien galėtų (berniukų ginčas vyko 9-o dešimtmečio pabaigoje)?
Taip pat nežinau, ar daug kas matė kadrus iš tremtinių palaikų parvežimo ir sutikimo Kauno oro uoste, nuo kurių prasideda filmas apie „Misiją Sibiras“? Galbūt dažniau esame matę filmuotus iš tremties sugrįžusių žmonių liudijimus, bet ar daug esame klausęsi mūsų tremtinių palikuonių, gimusių, užaugusių, gyvenančių Sibire, nebekalbančių lietuviškai, bet kažkuria prasme ar dalimi besijaučiančių lietuviais? Praėjusią vasarą ekspedicijos dalyviams pavyko juos atrasti ir pakalbinti...
Kalbantys – tai svarbiausia šių filmų savybė. Jie pasakoja istoriją. Faktų, skaičių čia daug nerasime, bet simboliai, vaizdai, amžininkų liudijimai, šviežios jaunų žmonių patirtys Sibire pasakoja taip, kad, būdama istorijos mokytoja, nesukčiau galvos, ką daryti per pamokas, kai reikia su jaunimu kalbėti šiomis temomis.
Neabejotinai šie filmai labai skirtingi, nepalyginsi jų kūrimo aplinkybių, techninių galimybių, laiko, žmonių, finansinių resursų ir t.t. Nepretenduoja jie ir į išsamų, enciklopedinį įvykio ar tarpsnio vaizdavimą. Tačiau kažkuria prasme jie grąžina istoriją į gyvenimą, į realybę, parodo, kad istorija nėra tik praeitis, kurią reikia išmokti ir žinoti, bet ji veikia šiandien, ji aktuali.
Man patiko. Nereklamuoju, bet rekomenduoju.
Ir kaip rašė vienas mano draugų facebook‘e: „Lietuvos dokumentinio kino laukia šviesi ateitis“.
Penktadienio beveik vakaras. Skambutis. Skambina draugė.
- Labas, ar einam į Mišias?
- Einam – atsakau. – Ir dar liudijime pasilikim. Bet dėl koncerto nežinau – gal eisiu namo. Rytoj anksti keltis, reikia renginiui pasiruošti.
- O! Gerai sugalvojai, kad nebūtina eiti visur! – nusijuokė draugė.
Tokių nuotaikų vedina keliavau praėjusį penktadienį į Aušros Vartų atlaidų jaunimo vakarą. Žinojau, kad ten bus daug žmonių (tiksliau atsirado nuojauta matant, kas dėjosi facebooke). Tiek eidama, tiek laukdama šiek tiek vėluojančios draugės mąsčiau apie kitą dieną, apie tai, kas dar nepadaryta ateitininkų renginiui, ko nepamiršti pasiimti, kokių gėlių nupirkti... O į atlaidus ėjau labai paprastai... Juk jaunimo vakare dalyvauju jau „n“ metų.
Nelabai mane viliojo ir atlikėjo „Paddy Kelly“ vardas. Tačiau, kadangi esu labai paveiki kitų nuomonei, smalsu buvo pažiūrėti, kodėl vieni skaičiuoja dienas iki jo atvykimo, kiti – valandas, dalijasi jo video, „mėgsta“ interviu, nuotraukas ir t.t.. Pasižiūrėjau. Ir įpuoliau.
Visų pirma teko įpulti į jau sausakimšą beveik Bažnyčią. Gerai, kad turiu draugę, kuri puikiai orientuojasi miniose, moka grakščiai laviruoti tarp žmonių ir dar geba mane iš paskos nusitempti. Dar kelios minutės iki šv. Mišių. O žmonių vis daugėjo. Kadangi be viso to esu dar ir skeptikė, tai kažkuriuo metu spėjau pamanyti ir sau paniurzgėti: „Ankstesniais metais tiek žmonių nebūdavo per atlaidus. Šiandien visi susirinko tik dėl Paddy.“
Toliau mano skepsis dar labiau bujojo. Klausytis liudijimo lauke prie Aušros vartų koplyčios man buvo nelengva. Šalau. O ir seniai matytų draugų vis aplink matėsi, reikėjo pasisveikinti, paklaust, kaip sekasi... Be to, ir „liudijimai“ – man niekad nebuvo patraukliausia „tikėjimo demonstravimo“ forma.
Tačiau niurzgą skeptikę užčiaupė Paddy Kelly kvietimas atsiklaupti ir pasimelsti Marijai. Ir kur tada ta skeptikė pabėgo? Nežinau. Nemačiau. Buvau palenkusi galvą, o prieš akis mačiau tik grindinį.
Nuėjau vėliau ir į šv. Jonų bažnyčią, kur vyko Paddy Kelly koncertas-vigilija. Daina-giesmė-malda. Giesmė-malda. Adoracija ir malda. Iš tiesų likau sužavėta svečio gebėjimu muziką derinti su malda. Daryti tai „nebanaliai“ ir „nesaldžiai“. Maldai nesirinkti skambių ir skrajojančių frazių, bet melstis Gailestingumo vainikėlį. Nebijoti atsiklaupti. Pabučiuoti kryžių.
Labai vėlyvą naktį išėjau iš bažnyčios. Susimąsčiusi. Įkvėpta. Nustebusi. Nes vakaras buvo tikrai kitaip sumąstytas. Nejau Dievas iš tiesų juokiasi, kai žmogus planuoja? Ėjau triukšmo, naktinio gyvenimo ir sunkiai pagaunamų taksi pilnomis senamiesčio gatvėmis. Hm, jaučiausi kirtusi it dviejų skirtingų pasaulių ribą. Kartais smagu pasislėpti viename iš jų. Bet gyventi reikia abiejuose.
P.S. Ir ačiū kaimynėms, sugedus telefonspynei, įleidusioms mane naktį į namus.
Savanoriauti yra gerai. Ar kas nors prieštarauja? Savanoriauti verta. Visi sutinka? Savanorystė ugdo pilietiškumą. Ar manote kitaip?
Šiuos teiginius išgirdau vienoje šiandien vykusių diskusijų. Gaila. Gaila ne dėl to, kad su jais nesutikčiau, bet gaila dėl to, kad neišgirdau nieko naujo. Dar gaila dėl to, kad joje dalyvavo jau savanoriaujantys žmonės, tad, manau, kad jiems taip pat tai nebuvo naujiena.
Būnant diskusijoje apėmė keistas jausmas, kad kartais apie kai kuriuos dalykus bijome kalbėti nuodugniau, giliau, aštriau, nebijoti klausti, gal net užginčyti. Visa su savanoryste susijusi retorika, kurią pastaruoju metu aplink girdžiu, verčia mane savanorį ir savanorišką veiklą matyti lyg trapią „stiklinę statulėlę“, nuo kurios retkarčiais galima švelniai dulkes nušluostyti, bet jokiu būdu neliesti pirštais, nes dar ims ir suduš.
Gal mes patys netikime savanorystės idėja ar jos stiprumu, kad bijome apie ją kalbėti atvirai, o ne „klišėmis“? Aš jau imu pavargti nuo tokių žodžių kaip tolerancija, savanorystė, motyvacija ir pan. vartojimo, kurie lyg oro balionai – išorė, graži, išpūsta, o viduj – lyg ir tuščia...
Jokiu būdu nesakau, kad savanorystė nėra gerai. Toli gražu. Pati drįsčiau save įsivardinti kaip daug ir įvairios savanoriavimo patirties turėjusią ir be galo džiaugiuosi, kad ji vis labiau propaguojama. Tačiau, tai nereiškia, kad nėra dalykų, kurie mane gąsdintų ar neramintų.
Esu užaugusi puikioje ateitininkų organizacijoje, kurioje skatinamas nuolatinis įsipareigojimas. Mačiau daug nuostabių žmonių, savanoriškai dirbančių per renginius, padedančių kitose veiklose. O labiausiai mane žavėjo tos tylios darbščios bitelės, nuolat triūsiančios dėl jaunų žmonių. Jų veikla neapsiribojo savaitgaliu, nebuvo skirta vienam renginiui, o vyko kantriai ir kasdien.
Drįstu sakyti, kad būti „trumpalaikiu“ renginio, akcijos savanoriu yra lengviau. Nesakau, kad reikia dirbti mažiau, bet lengviau ta prasme, jog atėjus renginio dienai matai savo konkretaus darbo rezultatą – gali juo pasidžiaugti, pamatyti konkrečias klaidas. Tie, kurie kasdieną atlieka kartais net nematomus darbus arba darbus, kurie atrodo tokie įprasti, kad net pamirštame, jog juos apskritai reikia atlikti, – labai dažnai jų rezultatas pasimato daug vėliau, į jį einama lėčiau, jis reikalauja daugiau kantrybės.
Todėl man kartais būna gaila, kad savanorystė propaguojama kaip smagi laisvalaikio pramoga, gražiai apipinama kalbėjimu apie Tavo indėlį, socialinę naudą ir t.t. Ji užgožia tą savanorystę, kuri, mano nuomone, yra pati gražiausia. Savanorystę, kuri neatsiejama nuo įsipareigojimo. Savanorystę, kuri neįmanoma be atsakomybės. Savanorystę, kuriai kartais reikia ir pasiaukojimo.
Ne visuomet savanorystė turi būti smagi. Ne visuomet savanorišką veiklą turiu vykdyti tik tuomet, kai turiu laisvo laiko po darbų, mokslų, draugų ir kino. Savanorystė nėra dėl savanorystės. Ji yra dėl idėjos, misijos ir tikslo. Labai gražiai pasakė viena pagrindinių Lietuvos jaunimo dienų organizatorių Margarita: „Savanoris yra labai pavargęs, bet labai laimingas“.
Jei tik galėčiau būti tokia savanore. Oi, kiek dar reikia augti...
Pirmadienis...Penktadienis (Vėl ne taip. Bandom dar kartą)
Pirmadienis...Penktadienis (Bandyti nebeverta...)
Kiekvieną savaitę pradedu galvodama, kiek daug joje dienų, kiek valandų, kiek visko per ją nuveikti galima. Tik jau keletą savaičių stebiu keistą ir mokslinio (gal net kriminalinio) tyrimo vertą reiškinį – kažkas gana įžūliai pavagia savaitės dienas. Visas penkias. Palieka tik didžiųjų planų ir entuziazmo kupiną Pirmadienį bei suglumimu ir pamišimu trykštantį Penktadienį. Kur dingsta Antradienis, Trečiadienis ir Ketvirtadienis – neturiu žalio supratimo. (Jei jau prakalbom apie žalią – girdėjau apie tokį personažą Grinčą, kuris Kalėdas vogė... Gal ir čia jo darbas?)
Penktadienį dar turiu vilties, kad prieš akis laukiantis savaitgalis stebuklingu būdu kompensuos savaitės vidurio praradimus. Bet ne. Jis praskrieja lyg meteoras, ir dar, patekęs į žemės atmosferą – sudega.
Turiu įtarimą, kad ne mane vieną panaši problema kamuoja. Bent jau draugų užrašai pokalbių programų languose „Išsimiegosiu, kai numirsiu“ byloja tą patį. Nemiegoti bandžiau ir aš. Nepadėjo. Tas „laiko vagis“ labai apsukrus – nepastebėtas sugeba atlikti savo darbą.
Turbūt būtų neprošal, jei mokslininkai atrastų būdą, kaip „apgauti laiką“ (tiesa, jie jau tai daro kurdami kremus su stebuklinguoju komponentu Q10. Dar nežinau, kaip jis veikia, bet skamba įsimenančiai). Nors gal labiau norėčiau išmokti su laiku susigyventi, kad nereiktų jo lyg drugelio lankoj su tinkleliu gaudyti, kad niekas jo iš manęs nevogtų ir kad pats Laikas manęs savo netikėtais pokštais neerzintų. Bet kaip to pasiekti? Gal susirasti laiko vadybininką? Šiais laikais vadybininkai juk viską sutvarko.
