Vasario 4 dieną Kremliaus kritikams pavyko, nepaisant speigų, į gatves Maskvoje išvesti daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių. Tai, kad protesto akcijų dalyvių skaičius vis auga, teikia vilties, kad politinio pavasario šioje valstybėje kada nors sulauksime. Tačiau opozicijai perimti valdžią iš V. Putino bus labai sunku. Bent jau šį pavasarį.
Po gruodžio protestų V. Putinas kurį laiką atrodė sutrikęs. Jis nesitikėjo, kad jo zonoje kažkas gali nepaisyti jo autoriteto. Tačiau jau dabar matome, kokį atsaką jis sugalvojo. Net ir susiskaldžiusi opozicija sugeba patraukti šimtą tūkstantį maskviečių? Prašom, V. Putinas sugeba dar daugiau žmonių suvežti į jį palaikantį mitingą. Na ir kas, kad didžiajai daliai tokio mitingo dalyvių reikia kažkiek sumokėti - pinigų Kremlius turi. Jei reikės, atsispausdins dar.
V. Putinas pamatė, jog prieš jį sukilo inteligentija ir vidurinioji klasė". Ką gi, tegu D. Medvedevas ir toliau imituoja diskusijas su studentais, inteligentija, o V. Putinas turi savo ištikimą elektoratą: darbininkus, provincijos gyventojus. Todėl šiandien jis nė kiek nesiginčija su opozicionieriais. Jis eina kitu keliu: neseniai buvo paskelbta absurdiška žinia, kad visi nufilmuoti vaizdai, kuriuose atskleidžiamos falsifikacijos per rinkimus, yra pagaminti Amerikoje. Inteligentija tokiais paistalais nepatikės, tačiau jie skirti ne jai, bet tiems, kurie nepakenčia Amerikos, inteligentų ir džiaugiasi premjero tvirta ranka.
V. Putinas nepatenkino nė vieno opozicijos reikalavimo. Jis veikiau išsišaipė iš jos lyderių ir pasiūlė visiems kartu stebėti, kaip jis triumfuoja per rinkimus. Manau, kad V. Putinas tvirtai įsitikinęs, kad antrojo turo neprireiks. Svarbiausia priežastis - opozicijos susiskaldymas. Prie jo dar prisidėjo ir Vyriausioji rinkimų komisija, atsisakiusi įregistruoti Grigorijų Javlinskį, bet įregistravusi Prochorovą ar Genadijų Ziuganovą. Dabar opozicijai tenka spręsti neišsprendžiamą galvosūkį: kaip elgtis per rinkimus?
G. Javlinskis ir jo šalininkai veikiausiai boikotuos rinkimus. Komunistai tikrai juose dalyvaus ir rems savo lyderį. Dalis opozicijos rems Prochorovą, tačiau jis tikrai nėra tas kandidatas, kuris šiandien būtų panaųus į riterį, galintį nugalėti Kremliaus drakoną.
Rašytojas Borisas Akuninas ragina visus opozicijos dalyvius priimti vieningą sprendimą ir jo laikytis. Tačiau jis pats prisipažįsta, jei būtų nuspręsta būtinai dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už kurį nors kandidatą, jis galėtų balsuoti tik skaudama širdimi. Tikrai bus daug tokių, kurie pasakys - nedalyvauju politiniusoe žaidimuose.
Šiandien Rusijos opozicijai labai trūksta charizmatinio vienijančio lyderio. Taip pat labai trūksta atramos ne tik Maskvoje. Peterburge opozicijos protesto akcijose dalyvauja kur kas mažiau žmonių nei Maskvoje. jau nekalbu apie provinciją, kur tik dygsta opozicijos daigai.
Galima konstatuoti du dalykus: nors Rusijoje antikremliškos nuotaikos stipresnės nei bet kada anksčiau per pastaruosius dvylika metų, tačiau tikro politinio atgimimo dar teks palaukti. Kovo 4 dieną, kai vyks rinkimai, opozicijai dar nepavyks suduoti tikrai stipraus smūgio V. Putinui. Tačiau, jei nepritrūks kantrybės ir išminties po truputį perimti darbininkus, provincijos gyventojus iš V. Putino, jo režimui tikrai ateis galas. Labiausiai intriguojantis klausimas - o kas paskui?
Šiandien įprasta kalbėti apie žymaus aktoriaus, verslininko ar į svarbų postą prasiveržusio politikos sėkmės istorijas. Esame raginami mokytis iš jų. Apmaudu, jog tokiu būdu daugelio akys pradeda krypti visai ne ten.. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvos sėkmės istoriją kuria ne sumanūs verslininkai, net ne išradėjai, bet pirmiausia kankiniai, tie maldos ir meilės artimui žmonės, kurie nevadinami "žvaigždėmis", bet yra tikrieji šviesuliai, nušviečiantys mums kelia ir didžiausios tamsos valandą, suteikiantys mums stiprybės..
Vasario 5 dieną sukanka 27 metai, kai žuvo kunigas Juozas Zdebskis. Tiksliau, buvo nužudytas inscenizuotoje avarijoje, po to, kai nepavyko kiti jo "nukenksminimo" būdai. Pavyzdžiui, bandymai jį sukompromituoti, apliejant specialia rūgštimi, paliekančia bjaurias žaizdas. Tai tik išgrynino jo tikėjimą, padėjo atsijoti pelus nuo grūdų.
Apie tokius istorijos kūrėjus turime kalbėti, o ne apie tuos tuštybių mugės statistus, kurie šiandien galvoja, kad yra labai svarbūs, nes juos dažnai rodo per televizorių...
Kun. J. Zdebskio gyvenimas - tikra sėkmės istorija. Ar gali būti didesnė sėkmė už gyvenimą, turint mylinčią širdį ir švarią sąžinę?
Liberalu save vadinants Vilniaus meras Artūras Zuokas prieš kurį laiką paskelbė iniciatyvą mažinti seniūnijų skaičių. Kiek suprantu, tai noras centralizuoti Vilniaus valdymą, manant, kad toks valdymas galėtų būti pigesnis ir veiksmingesnis. Lygiai kaip prieš kurį laiką meras uždraudė elgetauti Vilniuje ir paskelbė, kad pati savivaldybė yra pajėgi pasirūpinti visais tikrais elgetomis...
Šiuo atveju tenoriu atkreipti dėmesį, kad tai daro meras liberalas, kuris elgiasi kaip nuoseklus socialdemokratas, įsitikinęs, kad institucijos turi viskuo rūpintis ir geriau tai daryti centralizuotai.
Dar įdomiau, kai socialdemokratai šiandien pareiškė, kad jie prieštarauja Vilniaus valdymo centralizavimui. Pareiškė kaip tikri liberalai – decentralizacijos šalininkai...
Jau ne vienerius metus Bernardinai.lt galite skaityti rubriką ISTORIJA IR ATMINTIS. Tačiau, kaip neretai nutinka, vaikas išauga vaikiškus drabužius ir tenka ieškoti kažko naujo. Tad ir 2012 metus pradedame su naujove, kuri mums labai brangi – su nauja skiltimi ATMINTIS. Čia istorijos tematikos ir su atmintimi susijusiomis temomis medžiagų bus kur kas daugiau, nei iki šiol galėjote rasti mūsų dienraštyje.
Daug dėmesio esame pasiryžę skirti dialogui istorijos ir įvairių skirtybių tema. Tam bus skirta speciali rubrika DIALOGO ERDVĖ. Kaip parodė 2011-ieji, verta iš naujo permąstyti lietuvių-lenkų santykius ir čia tenka grumtis ne tik su lenkų stereotipais lietuvių atžvilgiu, bet ir su lietuvių stereotipais ir, deja, istorijos, sukarikatūrinimu. Apie tai stengsimės kalbėti rubrikoje LDK PAVELDAS, kur svarstysime taip pat ir Lietuvos santykius su kitais kaimynais, žvelgsime į procesus Baltarusijoje bei Ukrainoje.
Labai svarbi rubrika – ATMINTIES ŽAIZDOS – bus skirta iki šiol „kraujuojantiems“ istorijos puslapiams. Ne tik Holokaustui, tremtims, bet ir Ruandos žudynėms, turkų-armėnų santykiams, Holodomorui Ukrainoje ir t.t. Tiesa, Holokausto įsisąmoninimas išlieka vienu iš svarbiausių šios rubrikos tikslų.
Kita esminė rubrika – LAISVĖS KRYŽKELĖS – tai pasakojimas apie mūsų valstybės kovas už laisvę ir dilemas, su kuriomis teko susidurti. Daugiausia dėmesio skirsime partizanų kovoms po II Pasaulinio karo, disidentiniam judėjimui sovietmečiu. Taip pat stengsimės daugiau kalbėti ir apie 1918-1922 metų kovas.
PORTRETAI – tai pasakojimai apie žmones, paliekančius ar jau palikusius svarbų pėdsaką istorijoje. Sieksime atkreipti dėmesį ne tik į išpopuliarintus herojus, bet ir į tuos, kurių žygdarbiai ar kūryba nėra daug kam žinomi.
GYVOJI ISTORIJA – tai svarstymai, diskusijos apie praeities įamžinimą, apie praeities ir dabarties dialogo pavidalus bei pastangas ugdyti atmintį. Šioje rubrikoje sieksime pristatyti Lietuvoje veikiančius muziejus ir jų ekspozicijas. Daugiausia dėmesio kreipsime į „iš apačios“ įkurtus muziejus, kuriuose istorijos „gyvybė“ pulsuoja kur kas intensyviau nei daugelyje valstybinių.
Šioje skiltyje pateiksime ne tik tekstus, bet ir TV laidas istorijos ir atminties temomis. Viena iš naujovių – pirmoji rubrika Bernardinai.lt anglų kalba – MEMORY and HISTORY. Tai galimybė anglakalbei auditorijai susipažinti su Lietuvoje atminties tema vykstančiomis diskusijomis, galimybė supažindinti su mūsų laisvės kovomis bei pastangomis gydyti atminties žaizdas.
Laukiame Jūsų pasiūlymų, tekstų tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Juos galite siųsti andrius@bernardinai.lt. Na, o naują skiltį galite skaityti www.bernardinai.lt/atmintis
Kiek dienų skiria Kalėdas ir Naujuosius Metus? Savaitė. Sunku patikėti, kad tik tiek – per pastarąsias kelias svaites iš penkių ar šešių žmonių girdėjau pažadą būtinai susitikti tarpušventyje ir daug ką aptarti. Taip pat dar du žmonės pažadėjo, kad būtinai tarpušvenčiu turime susitikti ir aptarti naujus projektus. Dar paskambino du bičiuliai ir pakvietė „kažkada tarpušvenčiu, kai bus daugiau laiko“ pasimatyti...
Jei bent pusė visų šių pažadų įsikūnys, kiekvieną tarpušvenčio dieną turėsiu po du-tris svarbius susitikimus, teks priimti bent keturis svarbius sprendimus dėl kitų meto darbų ir t.t. Tačiau širdyje jaučiau, kad stebuklas bus, jei bent vieną šimtąją visų gerų norų – susitikti, pabendrauti, kažką svarbaus nuveikti tarpušvenčiu – pavyks įgyvendinti. Ir tai tikrai nėra kieno nors bloga valia. Absoliuti dauguma žmonių, kurie siūlo tarpušvenčiu būtinai padaryti tą ar aną, nuoširdžiai tiki, kad po Kalėdų laiko gerokai padaugės, nors iki šiol metų metais tekdavo įsitikinti, kad taip nebūna.. Ir kur tas laikas dingsta? Regis, ne ozono ksylė, bet laiko skylė virš Lietuvos prasivėrė...
Ai, su tarpušvenčiu Jus visus sveikinu ir tebūna vaisingi Jūsų pažadai.
Pirmiausia noriu reaguoti į piktą atsiliepimą, jog nedera man, vienos žiniakslaidos priemonės redaktoriui, per kitą žiniasklaidos priemonę („Mažąją studiją“ Lietuvos radijuje) aptarinėti lietuvišką žiniasklaidą. Esą turėčiau laikytis žurnalistinio solidarumo, kuris šiuo atveju suvokiamas paprastai: nepastebėti dėmių ant Lietuvos žiniasklaidos munduro, nes kalbėjimas apie tokias dėmes menkina žurnalistų įtaką visuomenėje.
Iš tiesų, jei sakytume, kad žurnalistų tikslas – ne pagelbėti, siekiant tiesos, bet turėti kuo didesnę įtaką ir galimybę manipuliuoti mūsų vaizdiniais, sutikčiau, jog geriau užmerkti akis į tai, kas vyksta lietuviškoje žiniasklaidos virtuvėje. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad žiniasklaida gali teikti tiek viešajai sferai būtiną informacijos deguonį, tiek paskalų ar melo nuodus, ir čia turime būti budrūs, turime pareigą saugotis patys ir saugoti kitus.
Beje, šioje vietoje visai tinka analogija su Snoro banko skandalu. Jei Lietuvos bankas, kuriam derėjo akylai prižiūrėti visų komercinių bankų veiklą, būtų atidžiau sekęs situaciją ir principinigau reaguotų į pavojaus signalus, galbūt nesąžiningi banko savininkai negalėtų piktnaudžiauti savo padėtimi ir savintis pinigų. Taip, situacijos Snoro banko kritika neprisidėtų prie šio banko prestižo, tačiau apsaugotų visa bankinę sistemą nuo to nusivylimo, kurį patiriame šiandien.
Todėl esu įsitikinęs, kad privalome atidžiai stebėti ir bandyti atpažinti visas deformacijas lietuviškos žiniasklaidos srityje, nes tai ir yra jos gelbėjimas nuo mirtinų virusų.
Pažvelkime, ką visai neseniai apie situaciją Lietuvos žiniasklaidoje pasakė du neblogai ją pažįstantys žmonės – filosofas Kęstutis Girnius ir SC Baltic Media redaktorių kolegijos pirmininkė Birutė Garbaravičienė.
Štai Garbaravičienė žurnale “IQ Economist” rašo: “Iki šiolei nei teisiniai barjerai, nei etikos kodeksai netrukdė̇ žiniasklaidai iš visuomenės sarginio šuns virsti interesų pitbuliais. Tik kur mes buvome anksčiau? Ar šališki žiniasklaidos išpuoliai buvo kuklesni, o gal puolamieji buvo ne tie? O gal atbukome nuo nuolatinio gąsdinimo ir gandus, pigius viešųjų ryšių triukus priimame kaip tiesą. Regis, jau išmokome priimti skandalą kaip gyvenimo formą, o katastrofą – kaip foną, kol tai nepaliečia mūsų pačių.”
Kęstutis Girnius ne mažiau kategoriškas – jo publikaciją skelbia “Lietuvos žinios” ir portalas Alfa. “Lietuvos rytas“ seniai tapo bulvariniu laikraščiu, pasižyminčiu vienašališkais, neobjektyviais, įvairiausių prasimanymų persmelktais straipsniais. Jame įvykiai dažnai vaizduojami tendencingai, net į paprastus informacinius rašinius brukamos redakcijos išankstinės nuostatos, pasikliaujama neįvardytais šaltiniais, siekiama susidoroti su pagrindinių redaktorių ar savininkų priešais, suvesti sąskaitas.”
Beje, gerbiamas Kęstutis primena ir prieš daugiau nei dešimtmetį šiame leidinyje paskelbtą kažin kokio Leontijaus Motiejūno straipsnį, kuriame teigiama, esą popiežiaus Jono Pauliaus II negalavimus veikiausiai sukėlė sifilis. Teigiama be jokio pagrindo, pagrindimo, paprasčiausiai siekiant apjuodinti žmogų. K. Girniaus įsitikinimu: “Vyriausybė, premjeras ir valdančioji dauguma turėtų duoti toną boikotui ir įsipareigoti nebendrauti su „Lietuvos rytu“, kol nepakeista jo redakcija ir neatsisakoma nesąžiningo bei ydingo žurnalizmo. Tai būtų veiksmingesnė priemonė negu teismai, bylos ir baudos.”
Visiškai sutinku su tokiu raginimu, nors jis ir gerokai pavėluotas – deja, net mes, katalikai, po to, kai Lietuvos rytas tyčiojosi iš mūsų tikėjimo bei dergė Kauno arkivyskupą, neboikotavome šio leidinio, net ir kunigai skelbė čia savo komentarus, davė interviu. Padorių žmonių bendradarbiavimas nenutrūko su šiuo leidiniu nei per G. Beresnevičiaus mirties aprašymų skandalą, nei per V. Pociūno niekinimo kampaniją, nei po to, kai šis leidinys užėmė akivaizdžiai angažuotą poziciją “pedofilijos” skandalo metu. Na, galbūt vėlaiu geriau nei niekada? Beje, ar Jums neatrodo paradoksalu, kad kiekvieną rytą per mokesčių mokėtojų išlaikomą Lietuvos radiją girdime “LIetuvos ryto” ir “Respublikos” publikacijų apžvalgas. Net ir po to, kai eks- “Komjaunimo tiesa” atvirai tapo “Snoro rytu”?
Kitas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį, vienas iš K. Girniaus teksto komentatorių, pats Kęstutis savo komentarą išspausdino dienraštyje “Lietuvos žinios”, kuris ne kartą, kaip oficialiai pripažinta, pažeidė žurnalistikos etiką. Tačiau tai nekliudo net ir padoriems žurnalistams, politikams toliau su juo bendradarbiauti.
Ką galiu pasiūlyti?
Prieš aštuonerius metus Bernardinai.lt įsikūrė kaip pastanga puoselėti kitokią žiniasklaidą, jau tada man ir bičiuliams atrodė, kad lietuviška žiniasklaida serga. Sulaukėme daug palaikymo ir daug pašaipų, jog bandome vaizduoti šventus, kad žurnalistika ir turi nebijoti teptis rankų… Tikrai toli gražu nesame tobuli ir darome klaidų, tačiau buvau ir esu įsitikinęs, kad tai, kas šiandien vadinama žurnalistika, deja, yra jos karikatūra.
Vienas iš ikiokupacinės Lietuvos žurnalistikos korifėjų Juozas Keliuotis rašė: “Geras žurnalistas niekad nemeluoja, neiškraipo teisybės ir jos neslepia, neužsiima jokiu blefu, neskelbia, ko tikrai nežino, nieko nešmeižia, net savo priešų, nekursto neapykantos, nesantaikos ir keršto jausmų, nesiduoda paperkamas“ (dėkui B. Garbaravičienei komentare priminus šią citatą). Tai galiojo anuomet, tai galioja ir šiandien. Yra pasakojimas apie išmintingą vienuolį, kuris sake mokiniams, kad kiekviename iš mūsų gyvena du vilkai – gerasis ir blogasis, kurie nuolat kovoja tarpusavyje. Į klausimą, kuris iš jų nugalės, vienuolis atsakė – tas, kurį pasirinksiu maitinti.
Taigi, klausimas kiekvienam iš mūsų, kurį žiniasklaidos vilką mes maitiname savo pasirinkimais, į kurį investuojame savo pinigus. Adventas yra labai geras laikas susimąstyti ir keistis. Šiandien tiek, nepasiklyskite audringoje žiniasklaidos jūroje.
Įrašas parengtas pagal komentarą, skaitytą per "Mažąją studiją"
Jau kuris laikas girdime atkakliai kartojant, jog alkoholio industrija yra lietuviškos žiniasklaidos kokybės garantas. Jei įsigalios griežtas alkoholio reklamos draudimas, tai esą reikš, jog žiniasklaida Lietuvoje staiga taps nekokybiška, nes nebeturės pinigų kokybei palaikyti.. Lygiai taip pat sėkmingai galima būtų teigti, kad Snoro banko nacionalizavimas ir bankrotas - tai pasikėsinimas į lietuvišką žiniasklaidą, nes pastaroji be rusų oligarcho pinigų taps mažiau kokybiška.. O juk, kaip teigiama, yra žiniakslaidos priemonių, kurioms pinigų duoda nusikalstamo pasaulio atstovai. Tai reiškia, kad teisėsauga, kovojanti prieš juos, kartu kovoja prieš žiniasklaidos kokybę.
Štai šiandien gavau nuorodą į įdomų Gedvydo Vainausko interviu su savimi pačiu. Galima tik pasidžiaugti, kad redaktorius tvirtina, koks tvirtas yra Lietuvos rytas, jog jis visiškai nėra nei Komjaunimo tiesa, nei Snoro rytas, bet tiesiog Valstybės sąžinė. Esą G. Vainauskas galėjo, jei tik būtų panorėjęs, susigrąžinti ne vieną milijoną Lietuvos ryto pinigų, kurie yra Snore, tačiau pilietiškumo jausmas neleido. Esą pinigai ne tiek svarbu, kaip skaitytojų pasitikėjimas.
Pasirodo, kad tai, ką regime pastarosiomis savaitėmis G. Vainausko redaguojamame leidinyje, yra tarnystė mūsų teisei žinoti tiesą, net jei ji nepatogi pačiam leidiniui. Ką gi, supratau, koks nemokša esu, nes nieko panašaus kažkodėl ten neįžvelgiau, o mačiau tik karštligišką tarnystę SNORUI, prarandant paskutinius žurnalistinio padorumo likučius.
Beje, kiek pamenate, būtent Lietuvos rytas labiausiai nerimavo, kad alkoholio reklama bus uždrasuta ir gąsdino mus žurnalistikos pabaiga. Gal aš klystu, bet panašu, kad ši pabaiga į G. Vainausko redaguojamą leidinį jau gana seniai atėjo...
Pastarosiomis dienomis teko diskutuoti su bičiuliu apie žiniasklaidos būklę Lietuvoje. Kalbėjomės ir apie išpopuliarintą argumentą, kad žiniasklaida be alkoholio industrijos reklamos esą žus, taip pat ir apie situaciją "Lietuvos ryto" leidinių grupėje, apie tai, kada Lietuvos rytas virto Snoro rytu, o gal visada toks buvo...
Kalba natūraliai pasisuko apie "Bernardinai.lt", "Bernardinai TV". Bičiulis mane įtikinėjo, kad mes esą pernelyg menkai išnaudojame svarbiausią mūsų biudžeto ramstį - skaitytojų paramą. Bandžiau ginčytis, jog yra ne vienas skaitytojas, kuris kas mėnesį perveda nuo 100 iki tūkstančio litų. Taip, tokių skaitytojų vienetai, bet jų parama labai svari.
Taip, mūsų mėnesinė auditorija, pagal Google Analytics, šiuo metu - 187 tūkstančiai unikalių vartotojų per mėnesį. Dalis užeina pažioplinėti, yra ir tokių, kurie apsilanko, kad pareikštų komentaruose, kaip jiems čia nepatinka. Tačiau tikiu, kad bent trečdalis visų lankytojų skaito musų skelbiamus tekstus, nes čia atrana kažką svarbaus sau, atranda tikrai didžiulėje įvairovėje. Taigi, jei simboliškai kiekvienas mūsų ištikimas skaitytojas per mėnesį paaukotų po 1 litą kaip simbolinę prenumeratą (per metus susidarytų 12 litų), tai mes puikiai išsilaikytume ir galėtume įdiegti naujoves, padedančias patogiau naršyti mūsų dienraštyje, galėtume pritraukti naujų talentingų autorių...
Prisipažįstu, esu kiek skeptiškesnis nei mano bičiulis. Kita vertus, pamenu, kai prieš keletą metų, kai paskelbėme simbolinės prenumeratos vajų, susimąsčiusių apie tokią galimybę skaitytojų labai padaugėjo.
Taip, nūdienos situacijoje būtent skaitytojai ir jų parama yra svarbiausias bet kurios nekomercinės žiniasklaidos priemonės ramstis. Lietuvoje dar neturime įpročio, tradicijos, jog žmonės sistemingai aukoja tam, ką nori paremti, nors ir galėtų tai gauti nemokamai. Tačiau visos tradicijos turėjo pradžios tašką. Kaip sako puiki kinų patarlė, geriausias metas pasodinti medį buvo prieš kelis dešimtmečius, tada jau dabar galėtum mėgautis jo šakomis ir lapais, tačiau kitas geriausias laikas sodinti medį - čia ir dabar.
Todėl iš tiesų visų Bernardinai.lt skaitytojų labai prašau - jei tik turite galimybę, paremkite, kad ir simboliškai, mūsų veiklą ir tai bus tikrai prasminga Jūsų investicija į žiniasklaidos kokybę, į viešosios erdvės, kuri daro įtaką tiek mums, tiek mūsų vaikams, sveikumą.
Psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas knygoje "Gydyti gyvenimu" sako: jei nežinote, kaip atsidėkoti, paremkite pinigais. Jei neapsiprendžiate, kiek galite paremti, reiškia galite paremti daugiau nei manote..
Viena iš galimybių: simbolinė prenumerata 2012 metais: nuo 12 litų. Pervesti šią auką galite labai paprastai - mūsų dienraščio dešinėje, virš naujienų yra aukų skaitiklis, kuriame atrasite aprašą, kaip galite pervesti auką. Taip pat įdomu būtų sužinoti Jūsų nuomonę, ar prasminga sukurti atskirą skirsnį, pavyzdžiui, šalia "Redakcija", kuriame būtų surašytos tų žmonių (jei jie tik neprieštarauja), kurie yra simboliniai Bernardinai.lt prenumeratoriai, vardai ir pavardės?
Penktadienį portalas Delfi paskelbė Eglės Samoškaitės tekstą, pavadintą "Kiekviename iš mūsų gyvena Holokausto vykdytojas". Šie žodžiai priskirti profesorei Irenai Veisatei, kurią šio portalo komentatoriai suskubo paskelbti Lietuvos tautos priešų ir agresijos kurstytoja.
Žurnalistės publikacija parengta pagal profesorės Irenos kalbą Tolerancijos dieną vykusioje konferencijoje Vilniuje. Nebūčiau atkreipęs į publikaciją dėmesį, jei nebūtų paskambinusi sutrikusi profesorė I. Veisaitė ir paklaususi, kaip ji turėtų reaguoti į tokią "žurnalistiką". Neturėjau ką atsakyti. Tegalėjau pažadėti, kad pirmadienį paskelbsime visą jos pasakytos kalbos tekstą ir bent jau mūsų skaitytojai galės įsitikinti, kaip buvo iš tiesų...
Jei pats nebūčiau klausęs ir plojęs Profesorei per konferenciją, E. Samoškaitės publikacija būtų sugluminusi. Pažįstu I. Veisaitę gana seniai ir stengiuosi mokytis iš jos taurumo, atlaidumo, pagarbos žmonėms. Man būtų sunku patikėti, kad Profesorė gali taip dėlioti akcentus, kaip pateikė žurnalistė. Tačiau aš buvau konferencijoje ir turiu Profesorės kalbos įrašą. Tad šįsyk nesuglumau, bet labai pasipiktinau ir nusivyliau tuo, kaip dirba Lietuvos "žurnalistai".
Profesorė konferencijoje nuostabiai kalbėjo ir kvietė tarpusavio meilei, akcentavo, kad tolerancija yra dvipusis procesas, jog turime kalbėti ne vien apie lietuvių santykius su žydais, bet ir į pastarųjų reakcijas... Na, neperpasakosiu kalbos, galėsite pirmadienį ją perskaityti. Tenoriu pasakyti, kad tai, kaip ši kalba pateikta, cituota Delfi.lt, reiškia tik dvi galimybes: arba žurnalistei nepakako išsilavinimo ir proto suvokti, ką Profesorė sakė, arba pritrūko sąžinės nebandyti kurti dirbtinių sensacijų tokiu jautriu klausimu.
Tikrai nepažįstu žurnalistės asmeniškai, tik žinau, kad ji baigusi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Tai reiškia, kad išsilavinimo suprasti, kas kalbama lietuvių ir žydų santykių tema, tarsi pakanka. Nežinau kieno iniciatyva buvo pateikti tekstą būtent taip - žurnalistės ar portalo redaktorių. Tačiau žinau tai, kad tokios publikacijos, kurios sukarikatūrina labai jautrius klausimus yra ta "žurnalistika", dėl kurios mes, dirbantys žiniakslaidos priemonėse, pradėti vadinti žūrnaiiūgomis.
Labai apmaudu.. Skaudu dėl tokio šviesaus žmogaus, kaip profesorės I, Veisaitės įskaudinimo. Tai vienas iškiliausių Lietuvos žmonių ir gal net per daug geranoriška ir optimistiška, gal net per daug atlaidi ir tolerantiška. Kaip rodo ši publikacija Delfi.lt, Profesorė savo kalboje pernelyg šviesiai kalbėjo apie lietuvių geranoriškumą ir norą sugyventi su kitomis tautomis. Tiesa, pats nejučia pradedu dėti lygybės ženklą tarp Delfi.lt ir viešosios erdvės Lietuvoje apskritai. Tai skirtingi dalykai. Dėkui Dievui, jog skirtingi.
Tokį klausimą uždaviau sau, perkratęs galvoje visus leidybinius planus. Tarsi apstu pranašysčių apie tai, kad visi skaitytojai apsigyvens virtualioje erdvėje ir nebereiks jokių popierinių knygų, o noras raides dėlioti ant popieriaus, bent man, tik didėja..
Lapkritį prasidėjo Bernardinai.lt leidinių lietus.. Praėjusią savaitę pasirodė mano knyga "Laiškai plaukiantiems prieš srovę". Norėjau, kad tai būtų knyga, kuri nepretenduoja į teologines ar filosofines aukštumas, kurioje paprasčiausiai nuoširdžiai bendraujama su skaitytoju, audžiamas dialogas. Pradžioje galvojau, kad paprasčiausiai sudėsiu jau parašytus per pastaruosius aštuonerius metus tekstus ir tiek. Paskui pradėjau galvoti apie struktūrą, peržiūrinėti tekstus. Pradėjau viską perrašinėti. Kai kurie tekstai pasikeitė neatpažįstamai, kituose - koregavau tik detales. Mano galva, knyga būtų tikrai geresnė, jei leisčiau jai dar bent kokius tris mėnesius nokti ir dar bent kelis kartus kritiškai būčiau perskaitęs. Tačiau aš juk taip laiškų nerašau. Paprastai mintis į laiškus lieju spontaniškai ir labai retai dar kartą perskaitau, ką parašiau. tad norėjosi, jog ir knyga būtų kuo sąžiningesnė ir autentiškesnė... O klausimas joje tik vienas - ką reiškia būti krikščioniu šiandien? Atsakymo knygoje nėra. Mano galva, atsakymas į šį klausimą yra veiksmas, o ne žodžiai. Man ne tiek svarbu, ar skaitytojai sutiks su mano dėstoma pozicija, ar numos į ją ranka, svarbu skaitytojų širdyje pasėti klausimus, o jau toliau, kaip Dievas duos..
Vakar iš spaustuvės parkeliavo ir Michailo Epšteino knyga "Tėvystė". Ilgai ji keliavo pas skaitytoją, tačiau gal ir gerai - kiekvienam susitikimui reikia pasiruošti. Tai bendromis Egzistencinės terapijos centro ir Bernardinai.lt pastangomis išleista knyga apie tėvystės slėpinį. Mano galva, labai savalaikė knyga. Pakankamai sunkiasvorė ir tai ne jos trūkumas, bet privalumas - kalbant apie tokius dalykus, blogiausia yra slysti paviršiumi.
Pagaliau pabaigėme ir atidavėme į spaustuvę 14 žurnalo "Kelionė su Bernardinai.lt" numerį. Tikrai esu juo patenkintas. Iš esmės pavyko įgyvendinti, ką buvau sumanęs, Taip, visada yra ką tobulinti, tačiau žurnalas bus tikrai su meile brandintas. Džiugu ir tai, kad jis pasirodys padidėjusiu - 3100 egz. tiražu, iš kurio 600 egzempliorių keliaus į Lietuvos mokyklas.
Tuo šių metų mūsų leidyba dar nesibaigia. Tikiuosi, kad jau kitą savaitę galėsime pasiūlyti unikalų dvigubą DVD Sveikas, gyvenime, su 12 laidų apie priklausomybę ir sveikimo kelią. Taip, nelabai Kalėdų nuotaiką atitinkantis DVD, tačiau, kita vertus, Jėzus juk nusileidžia į mūsų gyvenimo tamsumas, idant mus išgydytų. Tad ir šis DVD, tikiu, bus dovana tiems, kuriems labai reikia pagalbos rankos.
Gruodį taip pat ketiname išleisti ir dar vieną DVD Visi esame žmonės. Tai šeši pasakojimai apie žmogaus orumo puoselėjimą, apie tuos, kurių nepastebime ar kuriuos esame linkę smerkti.. Tai pasakojimas apie tą tolerancijos veidą, kurį eurobiurokratai dažniausiai kažkodėl ignoruoja.
Šiemet tarsi tiek. Tikrai nebus darbo kalendoriaus. Jau ne vienas žmogus apgailestavo ir klausė, kodėl nebeleidžiame. Tenka rinktis tai, ką spėjame ir ką galime, turėdami labai ribotas finansines galimybes. Pagalvojome, kad Magnificat padeda susikaupti kasdienei maldai, o įvairios kompiuterinės programos - planuoti darbus, tad gal svarbiau knygos...
Na, o kitais metais jau suplanuota daugybė darbų, taip pat ir leidybos. Tačiau apie juos kitą kartą, nes pradėsite kaltinti, kad per leidybos darbus, kitas sritis pamirštame. Juk nepamirštame?
