Andrius Navickas. Apie naujus paskyrimus Lietuvos Katalikų Bažnyčioje
Jau turėjome priprasti, kad kiekvienas naujo vyskupo paskyrimas Lietuvoje nustebina. Tačiau, prisipažįstu, šeštadienį išplatintas pareiškimas apie pasikeitimus Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijoje, privertė pasakyti garsiai – oho.
Teko girdėti įvairiausių spėlionių: esą Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio atsistatydinimo prašymas dar ilgai bus netenkinamas, kol bus pabaigti šios vyskupijos panaikinimo planai. Iš tiėsų, vyskupijos teritorija paradoksaliai išsiraičiusi, jos ribos susiformavo dar tada, kai Vilniaus vyskupija priklausė Lenkijai. Kita vertus, pokyčiai visada paprasčiau atrodo popieriuje ir kalbose, nei tada, kai juos reikia įgyvendinti. Tada atsiskleidžia įvairios nenumatytos pasekmės ir panašiai. Kiek suprantu, dabar jau visos kalbos apie vyskupijos naikinimą atidedamos.
Nepasitvirtino ir spėlionės, jog vienas ar kitas Kaišiadorių kunigas turi rimtą pagrindą manyti, kad tuoj jo pavardė bus paminėta, skelbiant apie naują Kaišiadorių vyskupijos ganytoją. Šventasis Sostas pasirinko kitaip – ne skirti naują vyskupą, bet perkelti Kauno arkivyskupijos augziliarą Joną Ivanauską į Kaišiadorių vyskupijos ordinarus. 52 metai ordinarui tikrai yra jaunas amžius. Tad galima tikėtis veiklaus ir reiklaus ganytojo. Skaitant jo biografiją, į akis krenta faktas, kad jis iki šiol buvo tiesio suaugęs su Kauno arkivyskupija, tačiau neabejoju, kad puikiai išmano situaciją ir Kaišiadorių vyskupijos parapijose – Lietuvos bažnytinė provincija pakankamai maža ir situacija įvairiose jos vietose panaši.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad vyskupas Jonas trejus metus studijavo moralinę teologiją Romoje, o, būdamas Kauno augziliaru, aktyviai dirbo pastoracinį, evangelizacinį darbą. Tad tikrai yra pagrindo tikėtis, jog Kaišiadorių vyskupijoje naujasis Ganytojas daugiausia dėmesio skirs gyvo tikėjimo auginimui.
Jei apie tai, kad Kaišiadorių dabartinis vyskupas ordinaras yra parašęs atsistatydinimo raštą ir reikia laukti permainų, žinojome visi, tai, bent man, vyskupo augziliaro paskyrimas Telšių vyskupijoje buvo visiškai netikėtas. Na, labiau netikėta buvo nebent tai, kad vyskupu paskirtas dabartinis Lietuvos pranciškonų viceprovincijolas, Kretingos parapijos klebonas Genadijus Linas Vodopjanovas.
Broliui Linui 38- eri metai. Dar nebūdamas dvidešimties jis tapo pranciškonu, amžinuosius įžadus davė 1996 metais, o kunigu pašventintas 2000. Linas Vodopjanovas taps trečiuoju vienuoliu vyskupu Lietuvoje (kiti du – jėzuitai J. Boruta ir S. Tamkevičius).
Vyskupo Jono Ivanausko nepažįstu asmeniškai, tik esu girdėjęs gražius atsiliepimus apie jį, na, o su broliu Linu yra tekę ne kartą bendrauti. Pirmoji mintis, kai perskaičaiu apie jo paskyrimą – na, Linas į vyskupą tikrai nepanašus. Paskui pradėjau galvoti, koks turi būti vyskupas? Panašu, kad Šventasis Sostas mums ir bando pasiūlyti kie kitokį vyskupo vaizdinį, nei buvome įpratę. Pavyzdžiui, galima įžvelgti panašumų tarp dviejų augziliarų, paskirtų popiežiaus Benedikto XVI – vyskupo Arūno Vilniuje, ir vyskupo Lino Telšiuose. Abu jie paskirti talkinti labai patyrusiems ganytojams, paskirti kaip tos “naujosios Lietuvos”, kuri didele dalimi sunoko jau Nepriklausomybės laikotarpiu, atstovai.
Brolis Linas – nuostabus, jautrus žmogus, nebijantis kiekvienam ištiesti ranką ir, svarbiausia, degantis tikėjimu ir veiklia meile. Tikiu, kad visa tai išliks, perimus vyskupystės naštą. Spėju, kad jo paskyrimas didele dalimi susijęs su artėjančiu Žemaitijos krikšto jubiliejumi. Šis jubiliejus galėtų tapti svarbiu evangelizacijos įrankiu, tik svarbu, kad būtų nukreiptas ne vien į prisiminimus, bet į gilų krikšto sakramento apmąstymą.
Tiesa, yra ir kita abiejų paskyrimų pusė. Kaune arkivyskupas Sigitas lieka be pagalbininko. Darbų šioje vyskupijoje itin daug ir, labai tikėtina, sulauksime naujojo augziliaro. Gal kartu su naujojo Vilniaus ordinaro paskyrimu? Kol kas Vilniaus arkivyskupas eina savo pareigas, tačiau jis, kaip ir J. Matulaitis, yra parašęs atsistatydinimo raštą, kai sulaukė 75-erių. Netrūksta spėlionių, kas galėtų pakeisti Vilniaus arkivyskupą ir kada. Tačiau Šventasis Sostas, kaip matome, paprastai nustebina, tad svarbiau ne spėlioti, kas bus naujuoju vyskupu, bet melstis už visus esamus mūsų ganytojus.
Brolis Linas, tapdamas vyskupu, turės persikelti į Telšius ir palikti brolijos reikalus. Pranciškonų šeimai tai didelis praradimas. Kita vertus, pranciškono įtraukimas į Lietuvos Vyskupų Konferenciją – puiki galimybė išvaikyti visus šešėlius, kurie vis pasirodydavo Lietuvos hierarchų ir pranciškonų santykiuose. Spėju, kad dabartinis Telšių ordinaras Jonas Boruta ir vyskupas Linas sudarys tikrai įdomų duetą. Labai skirtingo temperamento, veikimo stiliaus žmonės dažnai padeda vienas kitam atsiskleisti. Aišku, jei tik bendradarbiauja, o ne konkuruoja.
Na, o visai pabaigai telieka priminti vieno vyskupo atodūsį: KAI JĖZUS ATEIDAVO PAS ŽMONES, KILDAVO REVOLIUCIJOS, KAI AŠ ATEINU, JIE PASIŪLO ARBATOS....
