Andrius Navickas. Be Jūsų nebūtų mūsų

2004 metų vasario 21 dieną interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ pirmą kartą kreipėsi į skaitytojus. Aštuoneri metai – tarsi joks jubiliejus. Tačiau kiekvieni metai, kuriais pabrangsta „Bernardinai.lt“ istorija – stebuklas.

Gerai pamenu, kai prieš aštuonerius metus bent keli Lietuvos hierarchai broliui Astijui sake, kad idėja gal ir gera, tačiau be milijoninių investicijų netrukus išsikvėps. Didele dalimi jie buvo teisūs, nes racionaliai vertino situaciją. Tačiau įvyko ir tai, ko negalima išskaičiuoti ar nuspėti: mūsų dangiškasis Tėvas mėgsta pokštus ir vis išsirenka kokį trapų molinį indą ir suteikia jam savo stiprybės, idant dar kartą parodytų, kad didžiuotis galime ne savo, bet gauta jėga.

Esu „Bernardinai.lt“ nuo pat pirmos dienos ir, patikėkit, gerai žinau, jog kiekvieną gimtadienį čia sutinkame ne kaip savaime suprantamą dalyką, bet su nuostaba, kad jau tiek išsilaikėme, nepaisant to, jog būta tūkstančiai priežasčių subyrėti.

Tiesa, ne kartą teko girdėti sakant: „Apie kokias problemas, su kuriomis nuolat grumiatės, kalbi, jei nuolat atsiranda naujų iniciatyvų, vis esate ieškojimų kelyje.“ Atsakau: esu tvirtai įsitikinęs, jog iki šiol išliekame ir dėl to, nes vis ieškome ir stengiamės tobulėti. Žiniasklaidoje galioja dėsnis: jei neini į priekį, tai eini atgal.

Taip, galima būtų internete apsiriboti keliomis dievotomis rubrikomis, žurnalą galima būtų leisti, nesirūpinant poligrafine ir turinio kokybe, o internetinės televizijos atsisakyti, kol nesurinksime pinigų būtinai techninei bazei. Tačiau ar tai nebūtų kapituliacija? Net ne „Bernardinai.lt“, bet krikščionio, gyvenančio šių dienų Lietuvoje. Tai būtų pasitraukimas į paribius, kur labai norėjo mus nustumti sovietinis ateizmas. Šiandien į paribius nesame stumiami teisiniu ar politiniu teroru, tačiau, regis, yra pagunda pasitraukti savanoriškai – nes ten ramiau, aiškiau ir mažesnė atsakomybė. Tačiau krikščioniška žiniasklaidos priemonė – tai nuolatinė pastanga atskleisti kitokį kalbėjimo būdą, pastanga atkreipti dėmesį į temas, kurios ignoruojamos ar labai paviršutiniškai svarstomos kitur.

Suprantu, kad yra ir bus žmonių, kuriems labiausiai imponuoja žiniasklaidos priemonės galia ir auditorijos dydis. Jie įsitikinę, kad „tikra žiniasklaida“ – tai populiariausi portalai, TV laidos. Tikrai nesutinku, kad žiniasklaida – tai galios ir įtakos darymo sfera. Man – tai liudijimo, dialogo ir bendro tiesos ieškojimo erdvė. Dialogas visada turi rizikos prieskonį ir niekada nėra garantijų, kad pakeisi kitą. Tačiau esu įsitikinęs, jog žiniasklaidos misija nėra daryti kitus panašius į mus. Ji yra veikiau susitikimo vieta, o tikram susitikimui reikia sąžiningumo ir autentiškumo.

Galite tai vadinti didybės manija, tačiau drįstu teigti, kad šiandien „Bernardinai.lt“ yra daugiau nei vien žiniasklaidos priemonė, tai krikščionių telkimas kūrybingam dialogui su pasauliu. Taip, jei neliks „Bernardinai.lt“, galbūt atsiras kitų telkimo būdų viešojoje erdvėje. Tačiau kol kas, mano įsitikinimu, „Bernardinai.lt“ turi unikalią misiją, ir tą unikalumą svarbu puoselėti.

Neretai dūsauju, jog darbas interneto dienraštyje primena nesibaigiantį sizifišką darbą, kai vakare į viršukalnę užstumtą informacijos akmenį ankstyvą rytą randi apačioje. Kita vertus, kiekviena diena unikali ir atneša naujų spalvų. Svarbu turėti drąsos tą naujumą priimti, nesislapstant už schemų skydo.

Per šiuos metus įvyko daugybė pokyčių, taip pat ir mūsų darbe. Pirmiausia kovo 1 dieną pradėjome pokalbį su jaunimu skiltyje LUX- Jauniems. Tikrai negaliu sakyti, kad pavyko užmegzti tokį aktyvų pokalbį, kokio norėtume. Kita vertus, net ir nedidelės oazės atsiradimas dykumoje yra džiaugsmas ir atgaiva. Net jei į ją užsuka ne visi keliautojai, net jei ji nedidelė. Svarbiausia, kantriai ją puoselėti ir laistyti nuoširdumu, tada ji neišvengiamai plėsis.

Labiausiai mūsų darbą pakeitusi naujovė – kovo 1 dieną darbą pradėjusi „Bernardinai TV“. Pradžioje buvome kiek sutrikę, nes žinojome, jog mūsų pastangos bus sutiktos reikliai, supratome, kad neturime techninių galimybių ką nors nustebinti ir galime išsiskirti tik turiniu bei savo požiūriu. Manau, kad pavyko daugiau nei buvo galima tikėtis. Be savo studijos, normalaus apšvietimo, su vienu filmuojančiu fotoaparatu ir didžiuliu noru pasakoti apie pasaulį kitiems.

Labiausiai didžiuojuosi laidų ciklu apie Žaną Talandį, tuo, kad pavyko parodyti nufilmuotus sveikstančių priklausomų žmonių liudijimus, laidas apie šeimą. Nors gal ir kiek meluoju – labiausiai didžiuojuosi tais žmonėmis, kurie nepabūgo materialinių sunkumų, nenormuotos darbo dienos –  bendražygiais.

Visko atrodė labai daug, tačiau supratome, kad yra temų, kurioms šiandien būtina skirti didesnį dėmesį. Tai – istorija. Todėl nuo sausio 1 dienos sukūrėme dar vieną dienraščio skiltį – Atmintis. Taip pat ir „Bernardinai TV“ daugiau dėmesio pradėjome skirti pasakojimui apie sovietmetį, apie epochą, kuri vis dar veikia dabartį, tačiau jaunajai kartai – tai tolimas ir mažai suprantamas laikotarpis. Pasiryžome daugiau kalbėti apie mūsų atminties žaizdas, apie tai, ką reiškia stiprybės semtis iš istorijos.

Per metus išleidome tris knygas serijoje „Bernardinai.lt biblioteka“: Andriaus Navicko „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“, Michailo Epšteino „Tėvystė“ ir Gendručio Morkūno „Puodukas kefyro ant palangės“. Tarsi nedaug, tačiau kiekvienai skyrėme tikrai daug širdies ir laiko.

Taip pat parengėme keturis žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numerius. Man labai brangus šis žurnalas, ir džiaugiuosi, kad jo tiražas jau yra 3100 egzempliorių. Svajoju, kad kitąmet jis dar didės, nes matau, kaip vis nauji žmonės atranda žurnalą ir, kartą paragavę, jau nebegali neieškoti kito numerio.

Per visus aštuonerius metus man labai sekėsi, nes visą laiką turėjau pačius nuostabiausius bendradarbius. Neabejoju, kad kiekvienas iš jų (o ir aš) padarome tik dalį to, ką galėtume, kartais pritrūksta noro, ryžto ar pasimiršta, jog kiekvienas kasdienis mūsų darbas, kad ir koks menkas jis atrodytų, yra unikali ir niekada nebepasikartosianti galimybė keisti save ir pasaulį.

Paradoksalu, kai prieš kurį laiką sirgau, ir teko būti ne tiek dienraščio kūrėju, kiek skaitytoju, atradau labai daug įdomaus ir svarbaus sau ir į akis nekrito tos problemos, kurios kėlė nerimą kasdien besidarbuojant dienraščio „virtuvėje“. Labai tikiuosi, kad ir Jums tai, ką mes darome, yra bent kiek prasminga.

Žinau, kad yra tokių skaitytojų, kurie įdėmiai seka, ar kur nors nesuklysime, smulkmeniškai fiksuoja viską, apie ką nespėjome papasakoti. Ką gi, Dievas ir juos labai myli. Ak, jei jie savo energiją skirtų savo talentų plėtotei, o ne kitų klaidų paieškoms, pasaulis būtų kur kas gražesnis. Kita vertus, sutikau ne vieną žmogų, kuris nuoširdžiai dėkojo už tai, kad kasdien gali keliauti su „Bernardinai.lt“, net pasakojo, jog mūsų paskelbta medžiaga gyvenime labai padėjo. Tokie pasakojimai – svarbus energijos šaltinis. Juk galbūt kažkur yra žmogus, kuriam šiandien labai reikia būtent tų kelių žodžių, kuriuos jis atras „Bernardinai.lt“, „Bernardinai TV“ ar žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“.

Dėkui, kad esate. Dėkui visiems aukotojams ir rėmėjams. Be jūsų nebūtų mūsų.