Andrius Navickas. Būti Kristaus sekėju.....
Yra išlikęs ir labai vertinamas antrojo amžiaus krikščionio kūrinys „Laiškas Diognetui“, kuriame šis bando paaiškinti krikščionišką poziciją.
„Mat krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Jie nesilaiko žmogiškųjų nuomonių – ne taip kai kiti. Įsikūrę graikų ir barbarų miestuose, kam kokia dalis teko, laikydamiesi vietinių papročių ir apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę, kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė- jiems svetima. Jie kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną, dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje. Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Jie nepažįstami, ir teisiami, jie žudomi atgaivinami. Jie beturčiai, bet praturtina daugelį, visko stokoja, bet visko pertekę. Jie niekinami , bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako pagarba. Būdami geradariai jie baudžiami ir nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti, Žydai kariauja su jais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties.“
Cituoju pagal dar 2003 metais Aidų išleistą puikią knygą "Bažnyčios tėvai".
Pagalvojau, kiek visų šių apibūdinimų tiktų šiandienos krikščionims? Mums...
Ar šiandien mus dar įmanoma atpažinti iš pagarbos ir meilės vienas kitam ir visiems žmonėms?
