Andrius Navickas. Istorijos grimasos -stachanoviečių judėjimui 75 metai
Vyresnio amžiaus žmonėms gerai girdėta Stachanovo pavardė. Jaunesniems ji veikiausiai jau nežinoma. Trumpai priminsiu, nes rugpjūčio 31 dieną sukako 75 metai stachanoviečių judėjimui. Ši sukaktis iškilmingai minėta Ukrainoje, kuri vadinama judėjimo šerdimi. Ukrainos prezidentas apsilankė Donecke surengtose iškilmėse.
Kaip kilo judėjimas ir kuo jis buvo reikšmingas? Sovietų valdžia intensyviai ginklavosi ir kartu bandė suaktyvinti pramonę. Reikėjo kuo daugiau anglies, o technologijos buvo gerokai pasenusios. Sovietų Sąjunga labai nenoriai investuodavo į technologijų modernizavimą, kol galima buvo to išvengti. Pigiau buvo išnaudoti žmogiškuosius resursus, kurie Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo vertinami.
1935 metais naktį iš rugpjūčio 30 į 31 dieną tuščioje šachtoje Lugansko rajone šachtininkas Aleksejus Stachanovas per šešias valandas dirbo taip intensyviai ir atsidavęs, kad viršijo įprastą anglies iškasimo normą net 14 kartų. Apie tai buvo garsiai paskelbta sovietinėje spaudoje, ir netrukus Sovietų Sąjungoje kilo lenktynių karštinė – iš visur plūdo pranešimai apie daug kartų viršytas normas. Teigiama, kad darbininkai, siekdami rezultato, dirbo iki visiško išsekimo. Josifas Stalinas džiugiai sveikino visas šias iniciatyvas.
Tiesa, jau 1936 metais užsienyje gyvenusių rusų spaudoje buvo tvirtinama, kad A. Stachanovo žygdarbis – tai sovietinis mitas. Esą rezultatas buvo suklastotas, nes siekta būtent sukelti lenktyniavimą darbe. Beje, tvirtinama, kad pats A. Stachanovas į gimtą šachtą po savo „žygdarbio" taip ir nebegrįžo, nes jį būtų sumušę kiti darbininkai. Kodėl? Nes A. Stachanovo „žygdarbis" tapo pretekstu gerokai padidinti įprastas iškasimo normas ir labai apsunkino darbininkų gyvenimą.
Kažkada mačiau filmą apie A. Stachanovą. Audrius čia įdėjo legendos gabaliuką. Iš tiesų paties A. Stachanovo gyvenimas susiklostė nesėkmingai. Iš karto po rekordo jis buvo perkeltas į Maskvą, jam "sukurtos" pareigos liaudies komisariate, "mokėsi" kažkokiam darbininkų universitete. Žinoma, jokio realaus darbo jis ten nedirbo. Ėmė išgėrinėti, kuo toliau tuo labiau. Karo metais buvo išsiųstas į Kuzbaso šachtas kažkokiu pusiau darbų vykdytoju, 1943 m. vėl grąžintas į Maskvą (bent jau 1957 m. dirbo Maskvoje), vėl išsiųstas į šachtą. Galiausiai žmogus sėdėdavo namuose, girsnodavo, kartas nuo karto paskambindavo į šachtą, kurioje "dirbo", paklausdavo, ar viskas tvarkoj... 1974 m. išleistas į pensiją, galiausiai pateko į psichiatrinę, kur po 5 mėn. mirė 1977 m.