Andrius Navickas. Lietuviškos purvasklaidos grimasos (I)

"pirmuoju smuiku griežė toks piktas žmogutis, kuris be grimo galėtų vaidinti apšepusį pagiringą stribą. Negalima tyčiotis iš žmogaus išvaizdos, ne visi mes gimstame gražuoliai. Kiek daug pavyzdžių, kai luošame kūne įkalinta tauri siela. Tačiau šiuo atveju apšepusio pagiringo stribo išvaizda visiškai atitiko to pagrindinio laidos herojaus vidų ir laibu, šiek tiek moterišku balseliu skelbiamas mintis."

Tai ne dar viena šiukšlė iš anoniminių komentarų internete erdvės. Tai "Lietuvos žinių" vyr. rredaktoriaus Valdo Vasiliausko rašinio, paskelbto ne tik jo leidinyje, bet ir portale Alfa, fragmentas. Jis skirtas žmogui, kurio VV nekenčia. Apie tokią neapykantą jaučia pareigą paskelbti viešai. Nes, kiek suprantu, mano, kad tai ir yra žiniasklaidos paskirtis - drabstytits purvais.

VV reaguoja į laidą, kurią ir fragmentiškai teko stebėti. Ta laida man neatrodė nei objektyvi, nei įdomi. Taip pat ir VV nekenčiamas herojus man atrodė pernelyg arogantiškas, jo bandymas visus mokyti erzino, tačiau...  ar mano cituotas fragmentas yra bandymas diskutuoti? Ar tie žmonės, kuriems nepritariu, neturi teisės viešai kalbėti? Ar kito suniekinamas ir yra garbinga save vadinančios žiniasklaidos modus vivendi?

Siūlau VV panagrinėti mano išvaizdą. Tai mėgsta daryti kritikai, kai nesugeba diskutuoti su idėjomis. Tada parašo, koks aš storas, ironizuoja, svarstydami - kodėl. Įdomu, kokia siela įkalinta mano kūne? Taip pat ir tai, kaip pačiam VV pavyko gauti tokią kokybišką sielą ir nepriekaištingą kūną.

Liūdniausia, kad absoliuti dauguma žmonių, skaitydami VV ir kitų autorių panašius tekstus, net nebejaučia, jog juose niekinamas žmogaus orumas. Ypač jei pamazgomis apipilamas žmogus, kuriam nepritari. Piktintis paprastai pradedame, kai purvasklaida nusitaiko į mus. Gal todėl ta purvasklaida tarpsta...