Andrius Navickas. Manto Adomėno medžioklė su varovais

Parlamentaras "Tvarkos ir teisingumo" partijos narys Andrius Mazuronis pasiryžęs rimtai medžioklei. Jo įsitikinimu, Mantui Adomėnui ne vieta Seime. Tai, kad būtent M. Adomėnas, o ne, pavyzdžiui, tvarkietis Komskis ar su televizijos šou verslu vis labiau suaugantys parlamentarai, A. Mazuroniui atrodo neleistino viešų ir privačių interesų supainiojimo simbolis, – mažų mažiausiai paradoksalu.

Tiesa, skeptiškai vertinu paties Manto Adomėno viešai paskelbtą teiginį, kad puolimas prieš jį rengiamas Rytų kaimynės užsakymu, nes esą jis nuosekliai ir ryžtingai remia Gruziją. Tai, kad M. Adomėnas remia Gruziją, tvirtai pasisakė už Tibeto skverą Vilniuje - tikrai gerbtini dalykai. Tačiau (gal ir naiviai) man atrodo, kad Rusijos politinis elitui ar šios šalies specialiosioms tarnybos M. Adomėnas labai menkai rūpi. Mano įsitikinimu, vis augantis noras pašalinti M. Adomėną iš Seimo - tai vidinių, lietuviškų rietenų, įpročių vaisius.

Demokratinės politikos institutas

Na, bet pabandykime įdėmiau įsižiūrėti, kas vyksta. Akivaizdu, kad suplakami labai įvairūs dalykai.

 Pirma - labai piktinamasi, kad Seimo narys priklauso nevyriausybinei organizacijai. Jis yra Demokratinės politikos instituto prezidentas. Tai gana seniai įsteigta viešoji įstaiga. Beje, vienu iš jos steigėju teko būti ir man. Svajojome, jog DPI taps langu, pro kurį į Lietuvišką politinį gyvenimą įsiverš vertybinių politinių diskusijų vėjai, dešiniajame politikos sparne atsiras "smegenų centras". DPI veikloje dalyvavo ir tuomet jau ekspremjeras, opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir daug gerai žinomų politikos apžvalgininkų ir niekam net nekilo minties, kad tai koks nors interesų supainiojimas.

Beje, M. Adomėnas į DPI veiklą įsitraukė jau vėliau, kai grįžo į Lietuvą iš Kembridžo. Tuomet jau buvau nutraukęs santykius su šiuo institutu. Mano įsitikinimu, DPI nukrypo nuo pirminio sumanymo ir pradėjo rinktis projektus tik pagal tai, kam patogiausia gauti lėšų. Pavyzdžiui, pradėjo intensyviai domėtis "Baltarusijos demokratizacija". Prieš kurį laiką labai populiari ir, regis, pelninga tema, kuriai įvairūs fondai skyrė labai daug pinigų.  Kai DPI prezidentu tapo M. Adomėnas, apsidžiaugiau, nes tikėjausi, kad prasideda iš esmės kitas DPI veiklos etapas.

Ar taip buvo iš tiesų? Man sunku spręsti, nes neturėjau laiko įdėmiau domėtis DPI veikla. Tačiau, stebint net iš gana didelio atstumo, atrodo, kad pozityvių permainų tikrai būta.

Posūkis į politiką

Prisipažįstu, mano santykiai su M. Adomėnu niekada nebuvo labai sklandūs. Esame skirtingų temperamentų, charakterių, skonių žmonės. Kelis kartus stipriau susiginčijome. Tačiau nesąžininga būtų suabejoti M. Adomėno erudicija ir intelekto galimybėmis. Mano įsitikinimu, daugiausia būtent M. Adomėno dėka Tėvynės sąjunga parengė tikrai įspūdingą Seimo rinkimų programą.

Nesu tikras, ar M. Adomėnui vertėjo pasukti į politiką. Galbūt jis daugiau galėjo nuveikti dėstydamas universitete ar versdamas knygas, kurias kiti vertėjai sunkiai "įkanda".  Tačiau jis apsisprendė kitaip, ir šį apsisprendimą turėtume vertinti kaip pavyzdį kitiems intelektualams keisti politinį gyvenimą, tampant profesionaliais politikais. Tuo labiau kad į politinį gyvenimą M. Adomėnas įžengė tikrai įspūdingai. Jis į Seimą pateko,  Vilniaus senamiesčio vienmandatėje apygardoje nugalėjęs eksmerą Artūrą Zuoką.  Tiesa, M. Adomėnui nepavyko patekti į prieš rinkimus jam prognozuotus švietimo ir mokslo ministro ar Seimo švietimo ir kultūros komiteto pirmininko postus. Tačiau nuo pat kadencijos pradžios M. Adomėnas buvo pastebimas.

 Ar Seimo narys gali būti visuomeninės organizacijos nariu? Tai tikrai nekelia abejonių. Priešingu atveju pastatytume "Berlyno sieną" tarp visuomenės ir politikos. Ar Seimo narys gali likti visuomeninės organizacijos vadovu? Veikiausiai - ne, nes tai sukelia skandalų - tokių kaip "universitetų reitingavimo skandalas".

Apie universitetų reitingus

Primenu, kad didžiausias triukšmas kilo, kai DPI laimėjo Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtą konkursą už 2,5 milijonus litų parengti Lietuvos universitetų reitingavimo metodiką ir ją pritaikyti praktikoje.  Paskelbus konkurso rezultatus, kilo nepasitenkinimas dėl kelių dalykų. Pirmiausia, kad konkursą laimėjo būtent DPI, kuriai vadovauja valdančiajai koalicijai priklausantis parlamentaras. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad M. Adomėnas priklauso Seimo komitetui, kuris kontroliuoja konkursą organizavusios Švietimo ir mokslo ministerijos veiklą. Taip pat prabilta apie M. Adomėno bičiulystę su konkursą organizavusiais žmonėmis.  Daug kam gerokai per didelė pasirodė ir tokiai užduočiai skirta pinigų suma.

M. Adomėnas ir kiti DPI nariai netrukus paskelbė pagrindimą, kaip buvo apskaičiuota projekto sąmata. Pagrindimas pakankamai racionalus. Sunkiau paaiškinti, ar ne per didelė prabanga dabartinėje situacijoje įgyvendinti tokius projektus, kurių rezultatais iš anksto nepasitiki nemaža dalis akademinės bendruomenės. Prisiminkime, kad po visų iki šiol skelbtų reitingų kildavo nepasitenkinimo banga, esą reitingų skelbėjai proteguoja tam tikrą Lietuvos universitetą.

Tikrai sutinku su Leonidu Donskiu, kuris tvirtina, kad, jei mums iš tiesų būtinai reikia universitetų reitingų, jų rengimą turime patikėti tarptautinėms organizacijoms. Tai vienintelis būdas išvengti vidinių rietenų ir antklodės tempimo savęs link.

Kitas dalykas – tikrai nestebina tai, kad Švietimo ir mokslo ministerijos skelbtą konkursą laimėjo būtent DPI. Mano supratimu, būtent ši organizacija turi didžiausią potencialą Lietuvoje tokį projektą įgyvendinti. Problema ne ta, kas laimėjo konkursą, bet ta, kad veikiausiai tokio konkurso apskritai nereikėjo. Bent jau dabartinėje situacijoje.  Konkursas ne tik turi būti  surengtas sąžiningai, jis turi būti visuomenėje pripažintas kaip sąžiningas. Nežinau dėl ko susipyko „Veido“ žurnalas ir M. Adomėnas, tačiau žurnalistai meistriškai sugebėjo iškelti daugybę abejonių.

Tiesa, „reitingavimo skandalo“ vargu ar pavyks paversti tikra politine audra, tačiau M. Adomėnui ilgai teks atkūrinėti reputaciją. Netikiu, kad A. Mazuronio iniciatyva pašalinti M. Adomėną iš Seimo bus sėkminga. Kita vertus, keista stebėti, kaip  entuziastingai į M. Adomėno medžioklę įsitraukia vis daugiau žmonių: tie, kuriems nepatinka aukštojo mokslo reforma, jiems tai yra galimybė pulti jos įgyvendintojus; tie, kurie nekenčia premjero Andriaus Kubiliaus, ir jiems tai galimybė pademonstruoti, kokia esą korupmuota dabartinė valdžia; tie, kuriems nesimpatiškas M. Adomėnas, ir dabar yra galimybė jį sumaišyti su purvais, tie, kurie skeptiškai vertina universitetų reitingavimo idėją, ir M. Adomėnas jiems tėra šios idėjos simbolis...

Nesiruošiu idealizuoti M. Adomėno.  Manau, kad gerai, jog konkurso rezultatai, kiek žinau, buvo anuliuoti ir veikiausiai  daugiau toks konkursas nebus skelbiamas. Tikrai yra ko visiems pasimokyti iš to, kas įvyko. Tačiau man nepriimtina, kai kas nors paverčiamas mūsų visų ydų „atpirkimo ožiu“. Visai neseniai išgirdau pažįstamą aiškinant apie „sukčių Adomėną“. Pasiteiravau. Kas jam suteikė pagrindo taip vertinti situaciją. Jis nedvejodamas atsakė, jog taip rašo visi laikraščiai. Bandžiau aiškintis, ką konkrečiai rašo, jis tik numojo ranka ir pasakė, kad labai karšta ir nėra jėgų viską nuosekliai skaityti, tačiau esmė esą aiški.

Na, aiškumą (tikrą ar tariamą) mes iš tiesų mėgstame labiau už tiesą. Šiuo atveju tikrai nepretenduoju į tiesos monopolį. Tik noriu pasakyti, kad nėra taip jau viskas aišku ir neskubėkime tapti medžiokliais ar varovais.