Andrius Navickas. Sizifo akmuo - prakeiksmas ar dovana?
Esame įpratę guostis, kad pragyvenimas vis brangsta, o gyvenimas? Ar sugebame įžvelgti, kaip mūsų gyvenimas pabrangsta dar viena nepakartojama diena? Prisipažįstu, labai retai apie tai susimąstau. Daug dažniau dienos kaip degančios žvakės. Pasitikrinu, kiek nutirpo ir kiek dar liko ir toliau ridenu savo akmenį į nesibaigiančių darbų kalną...
Dirbant interneto dienraštyje, alegorija su Sizifo darbu tampa savotišku veidrodžiu.
Tekstų kėlimas į besotę virtualią erdvę. Jai niekada nebūna gana. Visada išlieka jausmas, kad galima buvo padaryti geriau, jog liko nepadarytų darbų.
Visada yra apmaudu, jog ne viską, kas svarbu, pranešei skaitytojams. Visada jauti, jog tai, ką padarei, galima buvo padaryti dar išsamiau ir kokybiškiau. Šis jausmas blogiau už „kiaulių gripą“. Nuo jo nėra vakcinų ir imunitetas formuojasi ypač lėtai.
Tuo labiau, kai išgirsti priekaištą: nepaskelbėte to, ignoruojate tą temą, neatsakėte į laišką, pražiopsojote svarbų renginį...
Pats nesuprantu, kaip nenusvyra rankos. Tiksliau, kaip atsiranda jėgos ropštis iš po priekaištų lavinos. Dar viena pamoka, kad be Viešpaties pagalbos nieko nepadarytum. Tai ypač akivaizdu, kai pažvelgi atgal – į tai, kas jau padaryta. Daug daugiau nei sugebi. Daugybė dalykų atsirado patys, stebuklingai susidėliojo, buvo padovanoti...
O kas toliau?
Prisipažįstu, labiau bijau ne dėl to, kad vieną dieną nebeliks Bernardinai.lt, nebeliks erdvės, į kurią, regis, įauginau širdį, bet dėl to, jog misijos klausimą visiškai užgoš pragyvenimo klausimas.
Jau dabar dažnai minu kelius, ieškodamas rėmėjų, reklamos teikėjų, aukotojų ir skaudu, kad mažiau laiko skiriu dienraščio turinio tobulinimui. Neduok Dieve, jei palaipsniui nuslysime prie minties, kad esame savaiminė vertybė, kuri svarbi ne tuo, ką sugeba kitiems perteikti, bet tuo, kad apskritai yra...
Na, o kol kas toliau mokausi dėkoti ir džiaugtis. Pirmiausia, Bernardinai.lt skaitytojais ir bičiuliais. Esate patys nuostabiausi. Nes esate ne klientai, bet bendražygiai. Kartu einame. Kartu ieškome. Jei Viešpats laimins, kartu išliksime tiek, kiek skirta.
Per 17 sausio dienų 51 aukotojas (ne vien pavieniai žmonės, bet ir kelios parapijos) paaukojo daugiau nei 5 tūkstančius litų. Taigi, vidutiniškai beveik po 100 litų. Didžiausia auka – 1500 litų, mažiausia – 5 litai. Labai svarbi parama.
Ar ji išgelbės dienraštį? Bent kažkiek. Labai daug kas priklauso nuo to, kuo taps šis aukojimas. Jei išvysime „sniego gniūžties“ efektą, kai vienas aukotojas savo poelgiu įkvepia kitus, tai galime tikėtis nuostabaus įrodymo, kad mes sugebame būti solidarūs ir mums reikia daugiau nei tie surogatai, kuriuos pateikia komercializuota bulvarinė žiniasklaida. Paskaičiavau, kad kol kas aukotojais tapo apie ketvirtadalį nuošimčio mūsų mėnesio auditorijos. Tai reiškia, jei bent 5 nuošimčiai skaitytojų paremtų auka, galėtume ne tik gyvuoti, bet ir stiprėti.
Tiesa, galimas ir kitas scenarijus: aktyviausi bendražygiai jau pasidalino tuo, ką gali, ir, netrukus pavasario saulė ištirpdys „sniego gniūžties“ užuomazgas.
Nežinau, kuris scenarijus labiau tikėtinas. Bet kuriuo atveju, nuoširdžiai dėkoju kiekvienam aukotojui. Jūsų dėka tas sizifiškas akmuo, kurį tenka ridenti, tapo lengvesnis.
Tikrai galiu pažadėti, jog stengsimės ne tik išlikti (turiu vilties, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parems kultūros projektą, Lietuvių katalikų religinės šalpos parama leis padengti dalį kasdienių sąnaudų, o broliai pranciškonai ir toliau kantriai kęs mus savo patalpose), bet ir stengtis nenuleisti kokybės kartelės ir išlikti gyvybinga alternatyva bulvarinei ir į skandalus orientuotai žiniasklaidai.
Metai tik prasidėjo, dar tiek daug nepadarytų darbų, neišvaikščiotų takų, dar tiek dovanų iš Viešpaties gausime, kad telieka visiems kartu žengti į priekį, Svarbu tik, jog visada prisimintume, kur einame...
