Andrius Navickas. Žurnalistikos kokybė ir jos pabaiga

Jau kuris laikas girdime atkakliai kartojant, jog alkoholio industrija yra lietuviškos žiniasklaidos kokybės garantas.  Jei įsigalios griežtas alkoholio reklamos draudimas, tai esą reikš, jog žiniasklaida Lietuvoje staiga taps nekokybiška, nes nebeturės pinigų kokybei palaikyti.. Lygiai taip pat sėkmingai galima būtų teigti, kad Snoro banko nacionalizavimas ir bankrotas - tai pasikėsinimas į lietuvišką žiniasklaidą, nes pastaroji be rusų oligarcho pinigų taps mažiau kokybiška.. O juk, kaip teigiama, yra žiniakslaidos priemonių, kurioms pinigų duoda nusikalstamo pasaulio atstovai. Tai reiškia, kad teisėsauga, kovojanti prieš juos, kartu kovoja prieš žiniasklaidos kokybę.

Štai šiandien gavau nuorodą į įdomų Gedvydo Vainausko interviu su savimi pačiu. Galima tik pasidžiaugti, kad redaktorius tvirtina, koks tvirtas yra Lietuvos rytas, jog jis visiškai nėra nei Komjaunimo tiesa, nei Snoro rytas, bet tiesiog Valstybės sąžinė. Esą G. Vainauskas galėjo, jei tik būtų panorėjęs, susigrąžinti ne vieną milijoną Lietuvos ryto pinigų, kurie yra Snore, tačiau pilietiškumo jausmas neleido. Esą pinigai ne tiek svarbu, kaip skaitytojų pasitikėjimas.

Pasirodo, kad tai, ką regime pastarosiomis savaitėmis G. Vainausko redaguojamame leidinyje, yra tarnystė mūsų teisei žinoti tiesą, net jei ji nepatogi pačiam leidiniui. Ką gi, supratau, koks nemokša esu, nes nieko panašaus kažkodėl ten neįžvelgiau, o mačiau tik karštligišką tarnystę SNORUI, prarandant paskutinius žurnalistinio padorumo likučius.

Beje, kiek pamenate, būtent Lietuvos rytas labiausiai nerimavo, kad alkoholio reklama bus uždrasuta ir gąsdino mus žurnalistikos pabaiga.  Gal aš klystu, bet panašu, kad ši pabaiga į G. Vainausko redaguojamą leidinį jau gana seniai atėjo...