Prieš keletą dienų Vilniuje patvirtintos „švaros ir tvarkos mieste palaikymo taisyklės“.
Esu už švarų ir tvarkingą miestą. Bet ne bet kokia kaina. Tarp visokių tikslingų apribojimų („nemėtyti nuorūkų, neplauti automobilių gatvėje, nepaišyti ant atminimo lentų“) man vis dėlto kelia nerimą draudimas, ribojantis galimybę mieste „gauti išmaldą ar ją duoti“.
Lygiai taip atrodo nepriimtina valdininko frazė: „pagelbėsime tiems, kurie nuolat skundžiasi prie jų įmonių ar namų elgetaujančiais asmenimis“. Ar tikrai reikia gelbėti tuos, kurie šitaip skundžiasi? Paskui skųsis per garsiai čiulbančiais paukščiais – teks iššaudyti. Dar nenutilus šūviams, vėl kas nors trukdys – juk nuolat kas nors kaltas, kad prastai jaučiamės, ar ne?
Ką besakytumėt, man šis draudimas primena siekį „normalų ir padorų“ atskirti nuo „nenormalaus ir nepadoraus“, tokį beveik grynakraujį siekį išsivalyti nuo „visokių ten padugnių“. Siekį nebematyti kenčiančio (na, su išlygom – taikomoji elgetystė pateisinama šalia bažnyčios ir kur nors, kur sriubą dalina per šventes), išnaikinti problemą. Juk nėra vaizdo – nėra problemos, tiesa?
Ar tikrai prašantieji išmaldos į gatves išeina dėl gerų uždarbių? Neleisi jiems būti gatvėje, tai jie susiras „padorų“ darbą?
Jei žmogus išėjo į gatvę prašyti išmaldos, matyt, ne iš gero gyvenimo. Net jei jis uždirba tiek pat, kiek aš, būtų ciniška sakyti, kad jis gyvena gerai. Netikiu, kad padėsime jam išvarydami jį už akiračio ribų.
Jei gimtojo miesto centre nematysiu elgetaujančiųjų, jame bus švaru ir tvarkinga? Iš pažiūros – puiku! O kaip dėl sąžinės?
Ko gero, nieko nestebina, kai iš kur nors tarsi ledinio vėjo gūsis atskrieja žinia: ten ir ten uždarytas toks ir toks bibliotekos filialas. Ir dažniausiai po vieną tokios žinios neskraido.
„Žinote, dabar nebėra kaip gauti naujų knygų, jau nekalbant apie pinigus pastato išlaikymui ir algoms, neduoda niekas, taupom, optimizuojamas bibliotekų tinklas“, - lyg išmokto eilėraštuko žodžius dirbtine apgailestavimo intonacija išberia koks politinis veikėjas.
„Na, ir šiaip, kas gi čia skaito?.. Internetą juk galima atsivesti. Į rajono centrą nuvažiuoti“, – lyg gindamasis paskėsčioja rankomis kostiumuotasis, sėda į savo parketinį džipą ir nurieda duobėtais vietinės reikšmės keliais į šviesų optimizuotą rytojų.
O dar viena bendruomenė lieka be galimybės pasirinkti knygą... Šios bėdos opios ne tik regione, bet ir Vilniuje. Mažieji filialai ir čia tyliai pranyksta.
Užtat labai džiaugiuosi, kad tokios institucijos likvidavimo vajų metu gali būti ne tik naikinamos.
Šį sekmadienį (spalio 2-ąją) savo akimis įsitikinau – po Šv. Mišių pašventinta ir atidaryta Bernardinų parapijos biblioteka.
Nedidelis kambarys (buvusios Giedojimo mokyklėlės patalpos), dvi didelės spintos, pritutintos sudovanotų knygų... Megalomanams gal ir nelabai koks įspūdis... Bet jie tokiuose kambariuose ir nesilankytų – klaustrofobijos pavojai...
Leidinių mačiau tikrai gerų – ypač dvasinės ir grožinės literatūros.
Žmonių suvežtas knygas atrinko, sudėliojo, dvi savanorės bibliotekininkės – Jūratė ir Rasa. Šių mielų moterų ir reikės ieškoti norint parsinešti namo ką nors naudingo pasiskaitymui. Biblioteka dirbs valandą prieš vakarines pamaldas trečiadieniais (nuo 17 iki 18 val.) ir po valandą sekmadieniais – po rytinių Šv. Mišių (nuo 12 iki 13 val.) ir prieš vakarines (nuo 16 iki 17 val.).
Kadangi man pavyko pačią pirmą dieną patekti į tą stebuklingą bibliotekos kambarį, neištvėriau, pasiėmiau vieną knygą ir aš – Broniaus Radzevičiaus „Link Debesijos“. Nuostabi knyga, kurią buvau primiršęs.
Gražiai prasideda spalis Bernardinuose. Vartomų lapų šnaresiu. Parsinešiau jo dalelę į namus ir aš. Visą mėnesį galėsiu džiaugtis. Iki grąžinimo.
Nesu sportininkas. Esu mėgėjas bėgioti. „Bėgėjas“ toks. Šiandien, kaip ir prieš metus, vėl nubėgau tą 4,2 km distanciją, iš kurių rimti rimtų nuotolių bėgikai šaiposi iki nukritimo. Na, ir tegu šaiposi, niekas nedraudžia.
O man ir tokia distancija visai smagus išbandymas. Įtariu, kad ir tam tūkstančiui (panašus skaičius bėgo šį mini maratoną) panašiai.
Norėjau bėgti ties galimybių riba, ir nubėgau. Gal patekau į antrą šimtuką, o gal ir ne.
Kas įstrigo? Kaip visada – smulkmenos. Supratau, kad rugsėjo saulė dar visai vasariška. Kad tamsiai raudonų balionų debesis virš Katedros aikštės visai gražiai atrodo. Juos prieš startą dalyviams išdalino organizatoriai. Kodėl tamsiai raudona? Kadangi dalis bėgimo startinio mokesčio bus skirta kovos su krūties vėžiu finansavimui, tad nemaža simbolikos (bėgikų numeriai, dalyvio medalių juostelės...) paženklinta šia spalva. Ir startą paskelbė būtent Veronika Povilionienė ne tik dėl to, kad yra nuostabi dainininkė. Bet ir dėl to, kad kovojo su minėta vėžio atmaina.
Čia galima pradėti samprotauti apie daugybę dalykų, dėl kurių reikia ir verta kovoti. Bet tiek to.
Šįsyk noriu tik pasakyti, kad buvo gera bėgti.
Lėkti tamsiomis A. Vrublevskio gatvės plytelėmis, skuosti šaligatviu palei Taikomosios dailės muziejų, kuris vietom atrodė per siauras tokiai miniai, paskui palei Vilnelę Kazio Škirpos alėja, pro buvusią „Rotondą“ link Barboros Radvilaitės gatvės...
Aha, ten supratau, kad būsiu pernelyg dideliu tempu pradėjęs, tad pro Dailės akademiją jau lėčiau teko bėgti, ties mielaisiais Bernardinais į būrį bėgikų smaksojo gausi lenkų turistų grupė, o štai A. Mickevičius nuo postamento, įtariu, nelabai kreipė dėmesį – kas jam tie mini maratonai, palyginus su mesianizmo dvasia, plevenančia kažkur jo žvilgsnio lygmeny, kiaurai Šv. Mykolo bažnyčią, virš Pilies gatvės, dar toliau...
...o mes toliau pasukome į Užupio respubliką, kur supratau, kad tempą tikrai pasirinkau ne tą... Nežinau, kuo būtų pasibaigę, jei ne keletas padrąsinamų šūksnių, pamojavimų ir žvilgsnių (dar ir pats pamačiau ir gerų pažįstamų) ties kavine, picerija. Visas tas palaikymas skirtas visiems, bet jei kažkaip sugebi tai priimti asmeniškai, ir iš tiesų – iš kažkur atsiranda tų jėgų.
Ir tada toliau – Paupio gatve, per Vilnią, iš Užupio respublikos, pro Tymo kvartalą, vėl Maironio gatve, tik kita jos puse, jau prasilenkiant su bėgančiais lėčiau – tarsi ilgos gyvatės priekinė dalis šliaužtų šalia uodegos, ir taip toliau, link Šventaragio gatvės, kur ties Pilies gatve juodosios plytelės primena daigintus drakono dantis, - žiūri, kad bėgdamas savųjų nepaliktum. O toliau jau – beveik finišas. Iš minios išskuodžia kokių devynerių pyplys sportine apranga ir nurūksta patenkintas prieš nosį.
Ne, nesivysiu, o štai dar kažkoks raumenų kalnynas prazvimbia, pasitaupęs pabaigai, paskui jį dar du... Susikaupiu, kiek pagreitinu tempą, prieš finišą dar spėju aplenkti kažkokią merginą, na, ne džentelmeniška, bet taip norėjos ką nors aplenkti...
Laiminga pabaiga.
P.S. Akyse kiek tavaruoja. Organizatoriai, kaip ir visiems bėgusiems, kabina dalyvio medalį ir įteikia maišelį, kuriame – buteliukas vandens, obuolys, jogurtas ir pusrytaininis batonėlis. Vanduo yra nuostabus dalykas. Bent jau tam reikalingi tokie maratonai. Kad įvertintum.
Gal kitais metais pasiseks ir ilgesnės imtis. Bet tai bus kitais metais.
O dabar – grįžkime prie televizoriaus. Taip, taip – krepšinis. Ilgoji žiūrėjimo distancija...
Štai dar vienas savaitgalis susikrovė lagaminus ir išvyko į būtąjį laiką. Prieš užklumpant pelnytos našlaitystės priepuoliui, kažkieno rūpestinga ranka praeities knygon deda tamsios spalvos žymeklį, tarsi sakytų – prisiminsi, atsiversi... Prisiminsiu?
Taip žydi alyvos. Taip, žydi alyvos. Kaip Salomėjos eilėraštyje. Išsipildė. Vis dar pildosi.
Sodriausias metas. Giliausias. Pilniausias. Lapoja lapuočiai, sparnuojasi sparnuočiai, sapnuojasi sapnai, žodžiuojasi žodžiai. Žibutės jau išsižibėjo. Nors...
Vaikinukas ir mergina, susiėmę už rankų. Saulės atokaitoj, ant upės šlaito. Jis šypsosi jai. Ji šypsosi jam. Abiejų akys žiba. Žibučiuojasi.
Upė plukdo debesis. Atrodytų, nieko nauja. Tūkstančiai metų, tūkstančiai debesų, bet...
Prisiminsi... Atsiversi...
Šiandien teko kirsti miesto ribą keletą kartų. Panašu, kad puikiausia teritorinių ribų žymėjimo medžiaga yra šiukšlės.
Krūvos, puskrūvės, maišai, pusmaišiai, prikrauti, pusiau išbirę, vėjy besidraikantys... Pajuodęs, pūvantis ir negalintis supūti paveldas. Visur – pakelėse, grioviuose, griovose, ant kelių, pakrūmėse, pamiškėse – nesinorėtų nė susapnuoti.
Galima dejuoti, kad trūksta šiukšliadėžių, kad šunys katės išnešioja, kad buteliautojai išplėšo – taip, teisybė, bet tikrai ne tokiais mastais.
Kažkas viduje užlūžę, jei taip žymime pasaulį. Nepasakau nieko nauja.
Nauja būtų išvysti pasaulį be tų žymų.
Visuotinai reklamuojama „Darom“ akcija turėtų būti kasdienė. Ir savaime suprantama... Be papildomų šūkių.
Svajonė, ar ne?
Taip mielai įšilo šiandien. Saulė. Tos dienos, taip dosniai apdalijančios alkstančius šviesos. Nežinau, nebesinori dėl nieko piktintis ir galvoju, ar apskritai dėl ko nors prasminga piktintis, kai taip... Nežinau...
Katė įsitaiso saulėtam plote ir snaudžia. Ir, rodos, su ja snaudžia visi rūpesčiai. Sekmadienis. Šilta.
Net jei tuoj pradėsime naują savaitę, net jei taip stipriai nešvies – vis tiek jau burkuos prisiminimų trupinius lasiojantis balandis.
Jo capnojimo snapu į skardinę palangę klausydavausi dar vaikas būdamas. Tas paukštis irgi mėgsta vieteles, kur tarpsta saulė. Sirpsta. Didelė. Vasaros link.
Saulės upė vienodai teka tau, man, katei ir balandžiui. Visiems. Visą gyvenimą.
Ir vis tiek raukausi nuo tos laimės. Mat taip plieskia į akis...
Sakau: „Neįmanoma perbristi žvilgsniu iš karto.“
Šypsosi kažkas: „Jei tik tokios bėdos būtų...“
Taigi, taigi.
Braunasi galvon kažkokie naivūs, pusiniai, pusniniai klausimai. Kada gi dar, jei ne sekmadienį juos įsileisi.
Štai po truputį artėjame prie 300-ųjų Kristijono Donelaičio gimimo metinių, kurios bus švenčiamos 2014-aisiais... Žymiausias kūrinys – „Metai“. Ar kūrėją džiugintų tie „Metų“ leidimai, iš kurių savo „jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...“ yra priverstas kalti kiekvienas mokinys? O jei dabar Kristijonas rašytų „Metus“, ar keistų hegzametrą į verlibrą? O gal apskritai nerašytų, nes kas gi dabar tie būrai ir kurgi dabar jie?
Na taip, gal ir mes esame tie būrai, bet jau patys prakutę rašyt, kiaurus metus nieko neveikiam, tik rašom ir rašom kažkokius „metus“.
Vis dėlto įdomu, ties kuria vieta laikas nustoja būti laiku, o metai – metais? Net nežinau, kaip tai įvardinti...
Pavyzdžiui, man visada buvo įdomu, kaip Pavasario gatvės gyventojams gyvenasi žiemą ir kaip pavasarį jaučiasi ant Rudens gatvės grindinio išaugę žmonės? Jau nekalbu apie ne dėl metų laiko žymią Vasaros gatvę sostinėje, – ko gi labiausiai ilgisi toje gatvėje besilankantys?..
O ir šiaip – tas vasaros laikas. Tarsi staigus autobuso trūktelėjimas. Spėjote įsitverti, kai viskas šoktelėjo valanda pirmyn?
Visad norėjau paklausti šiuolaikinių laiko tvėrėjų: kodėl tas „vasaros laikas“ trunka iki spalio pabaigos? Kristijonas, ko gero, čia niekuo padėti negalėtų.
Štai taip klausinėjantis ir baigias valanda trumpesnis sekmadienis, bet nenumaldomai tęsiasi pergalingas mūsų žygis saulėtojo krašto link.
Šiąnakt užklydęs svečias yra nereiklus, tik didokas – švyti viskas aplink nuo tos Češyro katino šypsenos. O iš tiesų – kas žino, kas iš tiesų tame mėnulyje? Taigi, niekas.
Kai namuose toks svetys, man kažkodėl nesirimuoja vakariniai darbai, o nelygus kasnaktybės ritmas neleidžia išmokti darnių daiktų šešėlių šokio judesių.
Vis dėlto neturiu kuo skųstis trumpam užklydusiam svečiui. Galiu pavaišinti ir arbata, ir sausainiais. Bet argi mėnuliui rūpi?. Tik šypsosi. Švyti. Švitina.
Atsiverčiu knygą „Drugelis sniege“... Kaip tik...
Mėnuo pilnaty...
Raibuliuoja prie vartų
Potvynio vilnys
Šitaip rašė japonų haiku meistras Bašio Macuo.
Gražu.
Tik kaip tos nakties pilnaties pasemti į savo dienos tuštumą? Kaip?
Prieš keletą dienų teko dalyvauti sostinės Simono Daukanto gimnazijoje surengtoje konferencijoje „Skaityti – tai sėdėti ant pasaulio stogo!“ Keliolika gimnazistų pristatė savo kūrybinius ir tiriamuosius darbus, kurių temos buvo susietos su (ne)programine grožine literatūra ir publicistika. Pralaimėjusių nebuvo, apdovanoti visi dalyviai – visi laimėtojai. Dabar nesiimsiu rašyti reportažo ar dalintis vertintojo įspūdžiais iš ten...
Tiesiog buvo gausybė tikrų paliudijimų, kad skaitymas dar neišnyksta, dar svarbus savivokai, tapatybei kurti. Bet būtent šis renginys tapo visai kitokiu akstinu prisiminti jį kaip atsvarą...
Kitą dieną, Kovo 11-ąją, visai netoli tos gimnazijos, Gedimino prospektu žygiavo agresyvių patriotų minia. Žvelgdamas į tas „sufašistėjusių“ tautiečių gretas, svarsčiau, ar tarp jų galėtų būti daug skaičiusių tokius kūrinius kaip „1984-ieji“ ar „Drąsus naujas pasaulis“? Klausimas – labiau retorinis...
O štai, tarkim, gimnazistė iš Žvėryno, pateikusi konferencijoje pranešimą apie šias rašytojų G. Orwello ir A. Huxley‘aus antiutopijas, ko gero, lengvai aptiktų analogijų, kaip įvardinti tokią minią, kurią sieja meilės vardu maskuojama neapykanta viskam, kas ne mūsų krašto.
Ir nėra tos minios akyse meilės. Nė krislo.
Todėl guodžiuosi bent tuo, kad kasmet augant trankiai skanduojančių ir žygiuojančiųjų per pasaulį gretoms, po truputį augs ir būrelis atsiskyrėlių, sėdinčių ant pasaulio stogo ir vartančių knygas. Ko gero, jie ir bus tie, kurių nepaskandins kolektyvinės-skanduotinės-patriotinės beprotystės tvanas. Ko gero...
Perverčiau po ranka gulintį „Poetinio Druskininkų rudens 2010“ almanachą. Įsimintiniausias šio leidinio autorius bent man yra latvis Knuts Skujenieks, verstas Vlado Braziūno. Šypsausi prisimindamas, kaip prieš gerą savaitę Šv. Kotrynos bažnyčioje per skaitymus kikeno žilasis Latvijos klasikas, o jam antrino lietuvis skaitovas ir susirinkusi publika. Ko jie kikeno?
Dėl šio eilėraščio.
*
mėlynoji musė
džiaugsmingai pasakoja
žaliai musei
kai kas papuvę
danų karalystėj
Puikios eilutės! Argi ne universalus įvertinimas? Mūsų nūdienai, mūsų žiniasklaidai, mūsų politikai, mūsų mūsiškumui ir musiškumui?
