Žinoma, jau galėtume išsikviesti taksi, bet geriau išsikvieskime pasaką. Už tų durų – naktinis miestas. Giliuos kiemų šuliniuos neatsispindi žvaigždės. Vienas kitas šviečiantis daugiaaukščio langas – nesuvokiamas domino, tamsių kaladėlių akys.

Ties gatvių kampu žieminis beržas – lyg ištryškęs fontanas, ir medinis vanduo šakelių čiurkšlėm krenta atgal į sušalusį grindinį.

Ten toliau, tamsoje, lyg nuskendusio dvaro likutis – varpinė. Jos varpai vis dar budi ir laukia. Tyla įsigėrus variniuos balsuos. Budi ir laukia. Geresnių laikų.

Klausi, kas toliau? Na, kas gali būti dar toliau, nei geresni laikai? Blogesni laikai? Aš ir tu? Nežinau, bet varpai vis dar budi ir laukia. Ar ne metas skambinti?

„Alio, norėtume taksi...“