Antanas Šimkus. Keletas „metinių“ klausimų be atsako

Braunasi galvon kažkokie naivūs, pusiniai, pusniniai klausimai. Kada gi dar, jei ne sekmadienį juos įsileisi.

Štai po truputį artėjame prie 300-ųjų Kristijono Donelaičio gimimo metinių, kurios bus švenčiamos 2014-aisiais... Žymiausias kūrinys – „Metai“. Ar kūrėją džiugintų tie „Metų“ leidimai, iš kurių savo „jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...“ yra priverstas kalti kiekvienas mokinys? O jei dabar Kristijonas rašytų „Metus“, ar keistų hegzametrą į verlibrą? O gal apskritai nerašytų, nes kas gi dabar tie būrai ir kurgi dabar jie?

Na taip, gal ir mes esame tie būrai, bet jau patys prakutę rašyt, kiaurus metus nieko neveikiam, tik rašom ir rašom kažkokius „metus“.

Vis dėlto įdomu, ties kuria vieta laikas nustoja būti laiku, o metai – metais? Net nežinau, kaip tai įvardinti...

Pavyzdžiui, man visada buvo įdomu, kaip Pavasario gatvės gyventojams gyvenasi žiemą ir kaip pavasarį jaučiasi ant Rudens gatvės grindinio išaugę žmonės? Jau nekalbu apie ne dėl metų laiko žymią Vasaros gatvę sostinėje, – ko gi labiausiai ilgisi toje gatvėje besilankantys?..

O ir šiaip – tas vasaros laikas. Tarsi staigus autobuso trūktelėjimas. Spėjote įsitverti, kai viskas šoktelėjo valanda pirmyn?

Visad norėjau paklausti šiuolaikinių laiko tvėrėjų: kodėl tas „vasaros laikas“ trunka iki spalio pabaigos? Kristijonas, ko gero, čia niekuo padėti negalėtų.

Štai taip klausinėjantis ir baigias valanda trumpesnis sekmadienis, bet nenumaldomai tęsiasi pergalingas mūsų žygis saulėtojo krašto link.