Antanas Šimkus. Ko gero

Prieš keletą dienų teko dalyvauti sostinės Simono Daukanto gimnazijoje surengtoje konferencijoje „Skaityti – tai sėdėti ant pasaulio stogo!“ Keliolika gimnazistų pristatė savo kūrybinius ir tiriamuosius darbus, kurių temos buvo susietos su (ne)programine grožine literatūra ir publicistika. Pralaimėjusių nebuvo, apdovanoti visi dalyviai – visi laimėtojai. Dabar nesiimsiu rašyti reportažo ar dalintis vertintojo įspūdžiais iš ten...

Tiesiog buvo gausybė tikrų paliudijimų, kad skaitymas dar neišnyksta, dar svarbus savivokai, tapatybei kurti. Bet būtent šis renginys tapo visai kitokiu akstinu prisiminti jį kaip atsvarą...

Kitą dieną, Kovo 11-ąją, visai netoli tos gimnazijos, Gedimino prospektu žygiavo agresyvių patriotų minia. Žvelgdamas į tas „sufašistėjusių“ tautiečių gretas, svarsčiau, ar tarp jų galėtų būti daug skaičiusių tokius kūrinius kaip „1984-ieji“ ar „Drąsus naujas pasaulis“? Klausimas – labiau retorinis...

O štai, tarkim, gimnazistė iš Žvėryno, pateikusi konferencijoje pranešimą apie šias rašytojų G. Orwello ir A. Huxley‘aus antiutopijas, ko gero, lengvai aptiktų analogijų, kaip įvardinti tokią minią, kurią sieja meilės vardu maskuojama neapykanta viskam, kas ne mūsų krašto.

Ir nėra tos minios akyse meilės. Nė krislo.

Todėl guodžiuosi bent tuo, kad kasmet augant trankiai skanduojančių ir žygiuojančiųjų per pasaulį gretoms, po truputį augs ir būrelis atsiskyrėlių, sėdinčių ant pasaulio stogo ir vartančių knygas. Ko gero, jie ir bus tie, kurių nepaskandins kolektyvinės-skanduotinės-patriotinės beprotystės tvanas. Ko gero...