Antanas Šimkus. Lesyklėlė
Po ilgesnio laiko dirstelėjau savo į elektroninio pašto skrynutę. Pastebėjau, kad „šventinių institucinių“ sveikinimų srautas peraugo į grėsmingą potvynį, ir jau nebe skrynutės reikia, o skrynios, gal net konteinerio...
Iš karto supratau – jei nieko nedarysiu, dar truputėlis, ir skrynutė sprogs. Pirmoji mintis – na, ir tegu sau... Antroji, kažin ar geresnė už pirmąją – viską ištrinsiu, viską viską... Tuoj ateis trečioji mintis, be abejo, visa tai paversianti kompromisu, bet tegul tai būna paskui...
O kol kas pasvajosiu, kad nuo rytojaus laiškus ir atvirukus rašysiu tik ant popieriaus, tokius tikrus, tokius tiesius sveikinimus kreiva rašysena. Su kai kuriais brangiais artimais ir ryt susitiksiu, paspausim rankas – taip seniai nesimatėm. Kai kam paskambinsiu mobiliuoju, pakalbėsiu ką nors mobilaus. Išklausysiu ne mažiau entuziastingų apie..
Apie „sveiki sulaukę“ ir „laimingų naujųjų“, žinoma. O paskui bus tik daugtaškiai lyg trupiniai lesyklėlėje... Juos išles zylės.
Kaip ir visą mūsų būsimą laiką kas nors išlesa. Galima tuo džiaugtis, galima liūdėti. Stengiuosi džiaugtis. Nes kol nors vienas trupinėlis dar lesyklėlėje liko, yra tikėjimo, kad kam nors jo prireiks...
Gyvenime tiek daug daugtaskiu, klaustuku ir kitu skyrybos zenklu, kad net stebuklas, jog zmones apskritai susitinka. Stai sutinki Antana ir tampa jauku, gera, patikima... Stai ir vel daugtaskis ir nezinia: zyles sules ar balandziai pridergs.