Antanas Šimkus. Nelijo

Šiandien nelijo. Lyg pelėsis įsimetė į priemiesčio balsyną. Nusičiaudo pravažiuodamas vakarinis autobusas, jam kostelėdamas atitaria šuva už keleto kiemų. Pakyla dulkių kamuolys, palengva persiropščia per pakelės griovį į sodą ir išnyksta obelų lapijoje.

Šiandien nelijo. Kažkodėl prisimenu prieš keliolika metų įvykusį vasaros vakarą. Gal dėl to, kad iš ten čirškiantys žiogai garsesni už nūdienos. Aplink, išskyrus svetimus aidus, nėra nieko, nieko ir nieko. Turbūt tai ir norėjau nutylėti, baigiantis dienai. Iš to nutylėjimo ir užrašiau.

Šiandien nelijo. Televiziniai sinoptikai tampa vis svarbesni, ir skvarbesni jų žemėlapiai neša didžiąją žinią apie didžiuosius pokyčius. Žodžių skiautės sklendžia žemyn, nugula grindis, kilimus ir baldus – dulkės, dulkės, dulkės. Kartais oras teka kaip vanduo – mažyčiai sūkuriai, atkartojantys namų kontūrus, plukdo pasroviui tave, mane – dulkės, dulkės.

Šiandien yra... Taip, taip, žinau. Rytoj yra šiandien. Nelijo.