Antanas Šimkus. Pėdsakai ore
Nepamenu, kuris pasakė, kad viskam pradžia yra oras. Gal ir ne viskam, tačiau pritariu – daug kam.
Būna dienų, kai viskas tvyro ore. Tvankiuose butuose ūžia ventiliatoriai ir pro atdarus langus į gatvę sklinda aromatizuoti balsai iš muilo operų. Asfaltas kas valandą vis tamsesnis, kaip ir tavo marškinėliai – kaitina.
Gertum orą gurkšniais, jei būtų gaivus. Bet jis drumstas ir dvelkia pelkių dumblu. Pačiame miesto vidury dairaisi, ar neatidunda dar debesų kaimenė, ar neatgina dar... Kažkur lyg girdėjosi tie tamtamai. Tam tam, tam tam tam... Vis prošal, prošal.
Neatsargus balkoninio skersvėjo judesys atverčia primirštą kvapų dienoraštį – kažkur netoliese kažkas užsirūko, pro cigaretės dūmų voratinklį prasiskverbia kitoje pusėje džiaustomų skalbinių kvapas, o pastarąjį stelbia beveik užtroškusių tuopų aitra. Verskime, praverskime lapą, kitą...
O paskui iš viršaus pliūpteli, šniokščia, teška, ir po kojom atsispindi visa, ką kadaise jau tareisi matęs ten, aukštai – medžių vainikai, daugiabučių bestogės, išblaškyta debesijos karalystė – rodos, niekam nereikalinga, o žiūrėtum valandų valandas.
Ypač į tą tirpstančią lėktuvo drūžę, taip primenančią sudilusį dviračio padangos pėdsaką. Ir taip norėtųsi, kad išliktų, kol alsuojam. Ir dar truputį.
