Antanas Šimkus. Reminiscencija

Šį sausį įsiminsiu dėl to, kad jis buvo panašus į vaikystės sausį. Girgždėjo plūkta sniego asla po kojom. Eidamas per kiemą, užuosdavau silpną kūrenamos anglies kvapą. Toks tvyrodavo virš miestelio, kuriame lankiau pradinę. Speigas ne sykį apkaišė lankomų namų langus šaltgėlėm.

O kai kurių nuolatos kelyje į darbą sutinkamų eglių, apsitūlojusių baltais sniego kailiniais, nė nebepavykdavo atpažinti. Taip ir sveikinausi, kaip su kilmingom dvaro poniom – iš tolo, nedrįsdamas prieiti. O ir kaip prieisiu, kai tokie balti, kilimai aplink, tokios pusnys, pušnys – dar numindysiu savo batais. Palūkėsiu pavasario, kai viskas taps tamsiai žalia ir aišku. Bet kol kas...

Žinai, pirmąsyk po ilgesnio laiko norėčiau, kad tas šviesus sausio švarumas, purumas dar pabūtų. Gal tiesiog dėl to, kad buvau primiršęs – pirmieji metų mėnesiai yra besižnaibantys, išdykaujantys šalčio vaikai, užkrečiantys savo noru išaugti... O gal dėl to, kad to sausio vaiskumo taip trūksta žodžiuose. Akyse.

Šį tą iš metų pradžios norėčiau pasiimti atminimui. Deja, nieko už tai nepalikdamas, išskyrus patį atminimą. Na taip, ir tą brydę. Tokį pokreivį brūkšnį per ankstyvųjų paryčių sniegą iš namų per kiemą vaikystės link. Kol dar neprasidėjo atlydys.