Antanas Šimkus. Saulės upėje
Taip mielai įšilo šiandien. Saulė. Tos dienos, taip dosniai apdalijančios alkstančius šviesos. Nežinau, nebesinori dėl nieko piktintis ir galvoju, ar apskritai dėl ko nors prasminga piktintis, kai taip... Nežinau...
Katė įsitaiso saulėtam plote ir snaudžia. Ir, rodos, su ja snaudžia visi rūpesčiai. Sekmadienis. Šilta.
Net jei tuoj pradėsime naują savaitę, net jei taip stipriai nešvies – vis tiek jau burkuos prisiminimų trupinius lasiojantis balandis.
Jo capnojimo snapu į skardinę palangę klausydavausi dar vaikas būdamas. Tas paukštis irgi mėgsta vieteles, kur tarpsta saulė. Sirpsta. Didelė. Vasaros link.
Saulės upė vienodai teka tau, man, katei ir balandžiui. Visiems. Visą gyvenimą.
Ir vis tiek raukausi nuo tos laimės. Mat taip plieskia į akis...
Sakau: „Neįmanoma perbristi žvilgsniu iš karto.“
Šypsosi kažkas: „Jei tik tokios bėdos būtų...“
Taigi, taigi.
