Antanas Šimkus. Saulėtai (vietoj atsakymo)

Ankstyvo pirmadienio ūkanos – pro virtuvės langą matosi tik dulsva gatvės žibinto akis. Visa kita – tamsa. Numanomi kontūrai. Menami prisiminimai. Atrastos šalys. Prarastos. Laikas, apie kurį nežinia ką pasakyti. Kad jo nebuvo? Hm... Na, taip. Tačiau ir tuo metu kažkas laikė. A... tai, vadinasi, buvo?..

Savaitgalį peržiūrinėjau popierius. Šūsnys, pusnys, susmegusios ant grindų. Dulkės ir raidės. Užrašai, įrašai, perrašai. Tvarkos paieškos, o gal greičiau atsakymo paieškos, tokia mini ekspedicija savo vidinei netvarkai apibūdinti. Ir ką? Na, grįžau iš tos kelionės gyvas... Kas liko? Ai, nieko... Nebent atsinaujino senas supratimas, kad visa yra labiau dulkės nei raidės.

O dar vakar vaikštinėjome po Vingio parką. Popiet lapkritis netikėtai švystelėjo saulę į dangų – pilni takai besišypsančių žmonių. Nuoširdžiai besišypsančių. Jokių kaukių, jokių ligų. Štai ko tiek laiko trūko. Saulės. Et, kad taip dar truputį ir šiandien pavaikščioti. Sau. Lėtai.

Saulėtai.