Antanas Šimkus. Savaime suprantama svajonė
Šiandien teko kirsti miesto ribą keletą kartų. Panašu, kad puikiausia teritorinių ribų žymėjimo medžiaga yra šiukšlės.
Krūvos, puskrūvės, maišai, pusmaišiai, prikrauti, pusiau išbirę, vėjy besidraikantys... Pajuodęs, pūvantis ir negalintis supūti paveldas. Visur – pakelėse, grioviuose, griovose, ant kelių, pakrūmėse, pamiškėse – nesinorėtų nė susapnuoti.
Galima dejuoti, kad trūksta šiukšliadėžių, kad šunys katės išnešioja, kad buteliautojai išplėšo – taip, teisybė, bet tikrai ne tokiais mastais.
Kažkas viduje užlūžę, jei taip žymime pasaulį. Nepasakau nieko nauja.
Nauja būtų išvysti pasaulį be tų žymų.
Visuotinai reklamuojama „Darom“ akcija turėtų būti kasdienė. Ir savaime suprantama... Be papildomų šūkių.
Svajonė, ar ne?
