Antanas Šimkus. Vilnius be elgetų – miestas be problemų?

Prieš keletą dienų Vilniuje patvirtintos „švaros ir tvarkos mieste palaikymo taisyklės“.

Esu už švarų ir tvarkingą miestą. Bet ne bet kokia kaina. Tarp visokių tikslingų apribojimų („nemėtyti nuorūkų, neplauti automobilių gatvėje, nepaišyti ant atminimo lentų“) man vis dėlto kelia nerimą draudimas, ribojantis galimybę mieste „gauti išmaldą ar ją duoti“.

Lygiai taip atrodo nepriimtina valdininko frazė: „pagelbėsime tiems, kurie nuolat skundžiasi prie jų įmonių ar namų elgetaujančiais asmenimis“. Ar tikrai reikia gelbėti tuos, kurie šitaip skundžiasi? Paskui skųsis per garsiai čiulbančiais paukščiais – teks iššaudyti. Dar nenutilus šūviams, vėl kas nors trukdys – juk nuolat kas nors kaltas, kad prastai jaučiamės, ar ne?

Ką besakytumėt, man šis draudimas primena siekį „normalų ir padorų“ atskirti nuo „nenormalaus ir nepadoraus“, tokį beveik grynakraujį siekį išsivalyti nuo „visokių ten padugnių“. Siekį nebematyti kenčiančio (na, su išlygom – taikomoji elgetystė pateisinama šalia bažnyčios ir kur nors, kur sriubą dalina per šventes), išnaikinti problemą. Juk nėra vaizdo – nėra problemos, tiesa?

Ar tikrai prašantieji išmaldos į gatves išeina dėl gerų uždarbių? Neleisi jiems būti gatvėje, tai jie susiras „padorų“ darbą?

Jei žmogus išėjo į gatvę prašyti išmaldos, matyt, ne iš gero gyvenimo. Net jei jis uždirba tiek pat, kiek aš, būtų ciniška sakyti, kad jis gyvena gerai. Netikiu, kad padėsime jam išvarydami jį už akiračio ribų.

Jei gimtojo miesto centre nematysiu elgetaujančiųjų, jame bus švaru ir tvarkinga? Iš pažiūros – puiku! O kaip dėl sąžinės?