Antanas Šimkus. Žvilgsnis į monitorių
Hm, jei į monitorių žvelgtum tik darbo valandomis, kažin ar dabar su šiokia tokia ironija konstatuotum, kad nieko negali padaryti, jog į jį žvelgtum tik darbo valandomis...
O klausymu irgi apsirūpinęs. Ir ne vienas. Štai ketvertas redakcijos žmonių vienoje patalpoje, ir visi su masyviom ausinėm... Kažkada buvo taikliai pastebėta: „Kiek daug meškučių.“ Neabejoju, kad didesniuose kolektyvuose tai atrodo dar įspūdingiau...
Kartą, toje pačioje redakcijoje dingus elektrai, ėmė cypti ir kvykčioti keleto kompiuterių „upsai“ vienu metu. Tarsi nešertos jūrų kiaulytės, pagalvojau. Taip gaila pasidarė. Nepamenu, kad kada tikros jūrų kiaulytės būčiau šitaip gailėjęs...
O kitur? Nešiojamas kompiuteris vis dažniau ropščiasi į lovą. Televizorius nepastebimai įsitaiso pastarosios kojūgalyje ir tampa patogiausiais migdomaisiais. O garsiausias žadintuvas gyvena mobiliajame telefone, kuris kiaurus metus retai pasitraukia nuo tavęs toliau kaip per pusmetrį.
Po kurio laiko imi stebėtis, neradęs artimojo savo, vėlų vakarą palinkusio prie klaviatūros. Panašiai, kaip ir jis, neaptikęs vidurdienį tavo pėdsakų elektroniniame pašte, su nerimo gaida balse klausia: „Kur tu šiandien buvai, nemačiau tinkle? Gal kas atsitiko?“
Nieko neatsitiko. Turbūt neatsitiks ir rytoj. Ne. Tiesiog kažkas nenumaldomai keičiasi. Ekrano žydrynė intensyvesnė nei dangaus. Tad nuo jos kartais skauda akis.
Ir jei užsimerkti būtų taip paprasta...
