Antanas Šimkus. Žymeklis
Štai dar vienas savaitgalis susikrovė lagaminus ir išvyko į būtąjį laiką. Prieš užklumpant pelnytos našlaitystės priepuoliui, kažkieno rūpestinga ranka praeities knygon deda tamsios spalvos žymeklį, tarsi sakytų – prisiminsi, atsiversi... Prisiminsiu?
Taip žydi alyvos. Taip, žydi alyvos. Kaip Salomėjos eilėraštyje. Išsipildė. Vis dar pildosi.
Sodriausias metas. Giliausias. Pilniausias. Lapoja lapuočiai, sparnuojasi sparnuočiai, sapnuojasi sapnai, žodžiuojasi žodžiai. Žibutės jau išsižibėjo. Nors...
Vaikinukas ir mergina, susiėmę už rankų. Saulės atokaitoj, ant upės šlaito. Jis šypsosi jai. Ji šypsosi jam. Abiejų akys žiba. Žibučiuojasi.
Upė plukdo debesis. Atrodytų, nieko nauja. Tūkstančiai metų, tūkstančiai debesų, bet...
Prisiminsi... Atsiversi...
























Kai perskaičiau žodį "žibučiuojasi"viskas tiesiog atgijo:suošė, sučiulbėjo, suskambėjo... Jau širdis ir ir žodis susiliejo...